Nors automobilių sporto entuziastų treniruotėms ir varžyboms keliami vis didesni saugumo reikalavimai, tačiau nelaimių automobilių sporto nepavyksta išvengti.
Priešpaskutinį gegužės savaitgalį buvo gausu automobilių sporto varžybų, tad „adrenalino mėgėjai“ turėjo kur leisti laiką. Utenoje vyko Utenos ralio B lygos 1-asis etapas, o Kėdainiuose, Daukšių oro uoste – dar ne tokios populiarios, bet užtat gerokai daugiau emocijų suteikiančios driftingo –– automobilių šoninio slydimo – varžybos. Deja, pastarosiose neišvengta nelaimės: varžybų dalyvis Mantas Kisielius (25 m.) rėžėsi į smalsuolių minią. Traumas patyrė 7 žiūrovai, trys iš jų – sunkias.
Driftingo entuziastų daugėja
Driftingas, Japonijoje atsiradusi automobilių sporto šaka – automobilis priverčiamas dideliu greičiu slysti šonu – darosi vis populiaresnė Lietuvoje. Nuo 2005-ųjų tokio automobilių šou entuziastai susibūrė į klubą ir jau po metų surengė Lietuvos driftingo varžybas.
Kaip papasakojo nuolatinis tokių varžybų organizatorius, „Gruzdolito” bendrovės direktorius Tomas Gruzdys (organizavęs ir nelaime pasibaigusias atrankines varžybas Kėdainiuose), visose automobilų sporto šakų varžybose be galo sunku užtikrinti saugumą. Ypač tokiose – šoninio slydimo. “Aiškių taisyklių nėra, – sakė direktorius. – Tačiau juk mes patys suinteresuoti, kad viskas vyktų saugiai ir niekas nenukentėtų. Vadovaujamės sveiku protu – įrengiame apsaugines zonas, pastatome apsaugos darbuotojus didžiausio smalsuolių susibūrimo vietose. Labai sunku prognozuoti, ką varžybų metu sugalvos šou dalyvis. Ir Kėdainiuose, rodos, ėmėmės visų atsargumo priemonių – ten, kur buvo pavojinga, buvo sustatytos apsaugos, užtverta. Matyt, susidėjo žmogiškieji faktoriai: neapgalvotas M. Kisieliaus elgesys, neatsargūs žiūrovai, o apsaugininkas tuo metu tramdė kitą aistruolių grupę”.
Į federaciją – nenori
Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF) jungia keletą šio sporto šakų. Įkurti ralio, žiedinių lenktynių, kroso, kitų sporto šakų, saugaus varžybų organizavimo ir kiti komitetai, padedantys rengti varžybas, užtikrinti jų saugumą.
“Drifteriai nepriklauso niekam, – sakė LASF kitų sporto šakų komiteto pirmininkas Gintautas Firantas. – Net nežinau, ar tai galima pavadinti sportu. Tai greičiau – „dailusis čiuožimas“. Automobilių sporte – svarbiausia laikas, o čia – viskas vertinama balais. Mes siūlėme jungtis prie mūsų, tačiau kol kas bendros kalbos neradome”.
Pasak G. Firanto, federacija automobilių sporto entuziastų treniruotėms ir varžyboms kelia didelius saugumo reikalavimus, verčia juos draustis, laikytis sporto kodekse numatytų taisyklių.
“Panašiai buvo ir su drageriais, – sakė G. Firantas. – Kai po filmo “Greiti ir įsiutę” jų pasipylė gausybė, būdavo visko – jokių taisyklių, jokio saugumo. Pakviesti pasikalbėti, iš pradžių muistėsi, bet prikalbinome stoti į federaciją. Susikūrė taisykles, vertinimo sistemą, varžybose ėmė teisėjauti licencijuoti teisėjai. Mano manymu, dragų varžybos tapo saugesnės. Bet dabar vėl girdėjau, jog kažkas jiems nebepatinka, lyg ir atskirą komitetą nori įkurti...”
G. Firantas prisipažino, jog pernai buvo pasižiūrėti automobilių šoninio slydimo varžybų, kai jos vyko Kaune, „Urmo“ prekybos miestelyje. “Iš šalies žiūrint, lyg ir viskas gerai, lyg ir padaryta viskas kaip priklauso. Bet, matyt, Kėdainių atveju kažkas pražiūrėta”.
Nelaimių būta ir anksčiau
“Akistata” yra ne kartą rašiusi apie automobilių sporto varžybose įvykusias skaudžias nelaimes.
2005-ieji automobilių sporte turėtų būti pažymėti juodai. Tais metais net dvejose varžybose žuvo žmonės. Metų pradžioje LASF organizavo 12-ąjį Visagino ralį, vykusį gražiomis Visagino, Ignalinos, Zarasų apylinkėmis. Per dvi varžybų dienas ralio dalyviai turėjo įveikti beveik 233 kilometrus apledėjusiais keliais.
Nors organizatoriai prieš varžybas prašė žiūrovų būti drausmingiems, besąlygiškai vykdyti trasos saugumo reikalavimus ir dar sudrausminti įsismarkavusius kaimynus, tragedijos neišvengta. Net 6 žiūrovai patyrė traumas, vienas iš jų ligoninėje mirė. Tai atsitiko tuomet, kai Šiaulių automobilių sporto klubo “Slikas” ekipažas (T. Baltramiejūnas ir V. Savickas), važiuojantis “Opel Kadett‘u”, nuo tramplyno rėžėsi tiesiai į smalsuolių minią.
Tų pačių metų birželį per Prienų motosporto klubo organizuotas ralio varžybas prieniškio R. Kizevičiaus vairuojama „Lada“ išlėkė iš lenktynių trasos ir trenkėsi į šalikelėje stovėjusius žiūrovų automobilius. Žuvo tarp tų automobilių stovėjęs trylikametis berniukas. Pats vairuotojas nenukentėjo, bet traumą patyrė šturmanas – jam lūžo šonkauliai ir koja. Suniokoti 3 žiūrovų ir paties lenktynininko automobiliai.
Sunku vertinti situaciją
Tų metų skaudžiausią įvykį teko tirti Zarasų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei Rėdai Grašienei. Kaip prisiminė prokurorė, ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo perduota apygardos prokuratūrai, buvo sprendžiama, kokius papildomus tyrimus atlikti, analizuojamos visos varžybų subtilybės.
Ikteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2007-ųjų birželį, nenustačius jokių trasos saugumo pažeidimų. “Tokiuose įvykiuose labai sunku įvertinti situaciją, – sakė R. Grašienė. – Čia jau nebepakanka vien teisinių žinių. Reikia specialistų, kurie objektyviai įvertintų, ar buvo trasoje užtikrintas saugumas. Buvo kreiptasi ir į Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedrą, tačiau atsakymo negavome”.
Tuomet į pagalbą buvo pasikviestas ilgametis Lietuvos ralio treneris, inžinierius mechanikas K. A. Kurtikauskas, jo išvadomis ir buvo pasiremta. Lietuvos atvirojo ralio taisyklėse numatyta, jog greičio ruožuose greitis nėra ribojamas ir dalyviai šiose atkarpose neprivalo laikytis kelių eismo taisyklių.
“Tad ir atsakomybės negalima reikalauti, – teigė vyriausioji prokurorė. – Surinkti įrodymai liudijo, kad greičio ruože nebuvo pažeisti saugumo reikalavimai. Patys žiūrovai nepaisė apsaugininkų prašymo atsitraukti ir peržengė nustatytas ribas”.
Apsauginės zonos ir nevaldoma minia
Ilgametis Lietuvos autoralio dalyvis ir prizininkas, panevėžietis Valdemaras Samuilovas yra rengęs ne vienas varžybas. Jis tvirtina, jog varžybų metu svarbiausi yra du aspektai: iki mažiausių smulkmenų apgalvota trasos apsauga ir sugebėjimas suvaldyti žiūrovus.
“Turi būti numatyta viskas – pavojingiausios vietos, įvertinti posūkiai, kur automobilis galėtų nuslysti, numatytos saugios zonos žiūrovams. Tarkime, jei trasa eina nuo kalno žemyn, po to – posūkis, jokių žiūrovų toje vietoje negali būti. Kad padarytume trasą saugią ir varžybų metu galėtume jaustis ramūs, naktimis nemiegodavome, skaičiuodavome, matematines lygtis spręsdavome, kol viską sustyguodavome”.
Anot V. Samuilovo, labiausiai rūpesčių paprastai kelia ne tiek saugus trasos paruošimas, kiek žiūrovai. “Paprastai smalsuoliai prisigeria, – sakė ralio veteranas. – Ir tuomet minią sunku suvaldyti. Padauginę alkoholio jie brukasi per apsaugines juostas, neklauso apsaugininkų ir net “žaidžia ekstremalus“ – perbėga trasą prieš pat atlekiantį automobilį. Jie ne tik patys save stato į pavojų, bet ir sudaro pavojingas situacijas varžybų dalyviams”.
Panašiai tvirtino ir “Sliko” sporto klubo vadovas Ričardas Abelkis, besiruošiantis netrukus Šiauliuose įvyksiančioms ralio varžyboms “Saulė 2009”. “Priklausome LASF ir mums, varžybų organizatoriams, reikalavimai saugumui keliami dideli, – sakė R. Abelkis. – Turime sudaryti saugumo planą, kurį deriname ir su gaisrininkais, ir su policija, ir su vietos valdžia.
Privalome numatyti visus galimus variantus varžybų metu, apjuosti trasą apsauginėmis juostomis, sustatyti pavojingiausiose vietose apsaugininkus. Už taisyklių nesilaikymą gresia didelės baudos, šalinama iš klubo, atimama licencija. Tačiau bėda ta, kad krizė jaučiasi ir sporte. Pinigėlių trūksta, o automobilių sportas – brangus malonumas, tad ir imama taupyti saugumo sąskaita.
Ko gero, ir Kėdainiuose driftingo varžybų organizatoriai “pataupė”. O galbūt žmogus neįvertino savo galimybių – žmogiškasis faktorius taip pat ne paskutinėje vietoje”.
Reikalavimai dideli
Ilgmetė LASF darbuotoja Rasa Jakienė tvirtina, kad driftingo entuziastai nelinkę šlietis prie jų federacijos dėl to, kad ekstremalių sporto šakų varžyboms keliami dideli reikalavimai, todėl norint jas surengti, reikia paisyti gana griežtų taisyklių.
Kiekvienas dalyvis privalo apsidrausti treniruočių metui ir varžyboms, o tai kainuoja nemažus pinigus. “Pigiausias draudimas kainuoja 5000 litų, – papasakojo R. Jakienė. – Kitaip sportininkas negauna licencijos. Varžybos taip pat turi būti apdraustos, su federacija turi būti suderinta paraiška joms organizuoti, kad viskas būtų legalu, būtų informuotos visos atitinkamos tarnybos.
Mes kiek įmanoma stengiamės, kad varžybų organizatoriai kuo saugiau paruoštų trasą, tačiau, deja, nemažai atvejų, kai mūsų pastangos nueina perniek – juk, jei žmogus pats nesisaugo, neįmanoma prie kiekvieno pastatyti po apsaugininką”.
Aurelija Žutautienė
AKISTATA
