Kiekvienas žinome – amerikiečiai yra pakvaišę dėl greičio. Ant išdžiūvusių druskos ežerų pasiekiami vis įspūdingesni greičio rekordai ir šie entuziastai nesiruošia sustoti. Jų troškimas važiuoti vis greičiau yra įsišaknijęs per keletą kartų, praktiškai nuo pirmojo automobilio išradimo. Tačiau šiandien kalbėsime apie visiškai skirtingą, tačiau galingą ir didelę tautą – rusus. Jų gaminamos mašinos niekada netapo etalonais tarptautinėje arenoje, todėl daugelis daro prielaidą, jog Baltijos šalių kaimynams greitis taip pat niekad nerūpėjo.
Na, bent dabar, rusai yra tikri greičio narkomanai. Ypač, jei kalba eina apie tautos grietinėlę – turtinguosius ruselius. Jauni vyrai užbombina ir taip greitus automobilius ,ir siekia pagerinti ne tik šalies, bet ir pasaulio rekordų. Dabar nuvažiavus į kiek didesnį drago renginį, net ir daug ko mačiusiems entuziastams bus į ką pasižiūrėti. Apskritai, po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, rusai stengiasi išnaudoti visas jiems prieinamas kapitalistinio pasaulio gėrybes, bet taip buvo ne visada, oi, viskas buvo visai kitaip...
Šalį sukausčius komunistiniam režimui, automobilių entuziastams atėjo juodos dienos. Apskritai, socialistai manė ir vargšams piliečiams bandė įkalti į galvą, jog mašina yra kapitalistinio pasaulio išmislas. Vos kartas nuo karto patys nuolankiausi režimo tarnai išsiprašydavo surengti nedideles lenktynes, kuomet vienose iš jų prie kilometro ilgio trasos starto linijos privažiavo visiškai standartinis, amerikiečių gamybos „Cord 812“ automobilis su lėktuvų pilotu Michailu Grumovu už vairo.
Tikrai ne pats greičiausias JAV automobilis per vieną kilometrą sugebėjo įsibėgėti iki 141 km/val., vos per plauką nepagerindamas visos Tarybų Sąjungos greičio rekordo. Komunistinė valdžia vos nepatyrė antausio šlapiu skuduru. Rusams pasisekė, tačiau valdžia žinojo, jog tai nutiko tik per atsitiktinumą ir tik laiko klausimas, kada vakarietiškas automobilis taps rekordininku. Būtent tada Gorkio automobilių gamyklai buvo pavesta sukurti prototipą, kuris sugebės greičio kartelę pakelti kiek įmanoma aukščiau.
Darbai buvo patikėti talentingam inžinieriui Eugenijui Agitovui, kuriam suteiktos visos reikalingos medžiagos ir lėšos, siekiant sukurti greičiausią rusišką automobilį. Darbai prasidėjo 1938 metais, o projekto donoru pasirinktas „GAZ-M1“ modelis, kuris tėra amerikietiškojo 1933 metų „Ford V8-40“ kopija. Kadangi rusai neturėjo aštuonių cilindrų variklio brėžinių, jiems teko tenkintis keturių cilindrų, 3,3 litro darbinio tūrio agregatu, išvystančiu 50 arklio galių.
Žinoma, tokie skaičiai tikrai negalėjo užtikrinti rekordo pasiekimo, todėl variklis buvo kiek patobulintas, pakelta kompresija, sudėti didesnio diametro vožtuvai, kas leido išgauti papildomus 15 arklio galių. Kėbulo linijos buvo kiek sušvelnintos, siekiant sumažinti pasipriešinimą, o priekyje sumontuotas nedidelis apsauginis stiklas. Visos nereikalingos dalys buvo pašalintos ir bendras automobilio svoris siekė lygiai toną.
Paruošus automobilį, Maskvoje prasidėjo pirmieji jo bandymai. Rekordą pasiekti turėjo „GAZ“ vairuotojas-bandytojas Arkadijus Nikolajevas, tačiau vienų testų metu, už mašinos vairo sėsti pasiprašė garsus Rusijos pilotas-bandytojas Valerijus Čkalovas. Leidimas buvo duotas ir herojus, lėkdamas didesniu nei 100km/val. greičiu nepastebėjo staigiai besileidžiančio kelio, todėl automobilis tiesiog pakilo į orą, tačiau laimingai nusileido. Nuo tada sklando juokai, jog pilotas-bandytojas atliko pirmąjį mašinos bandomąjį skrydį.
Taigi, 1938 metų spalio mėnesį, Arkadijus Nikolajevas, vairuodamas „GAZ GL-1“ sugebėjo pasiekti 148 km/val. greitį, taip pasiekdamas naują Tarybų Sąjungos rekordą. Praėjus vos porai metų, „GAZ“ pristatė savo naująjį „11“ modelį, kuris turėjo šešių cilindrų variklį, leidusį automobiliui pasiekti 140km/val. greitį. Aišku buvo tik tai, jog „GAZ GL-1“ turėjo būti stipriai patobulintas.
Taigi, Eugenijus Agitovas su savo komanda sugrįžo prie brėžinių, siekdami sukurti daug greitesnę, antrąją „GAZ GL-1“ versiją. Projekto baze pasirinktas „GAZ 11-73“ automobilis, turėjęs 3,5 litro, šešių cilindrų variklį. Kėbulas buvo perdarytas bei pridėta visą kokpitą dengianti kabina, turėjusi užtikrinti dar geresnes aerodinamines savybes. Variklio galia pakelta iki 100 arklio galių, perdaryti greičių dėžės perdavimai, tačiau visas automobilio svoris išaugo iki 1100 kilogramų.
Nors bendras svoris ir išaugo, tačiau pagerėjęs aptakumas ir padidėjusi variklio galia leido automobiliui pasiekti didesnį greitį. Jau 1940 metų rugsėjo 22 dieną, „GAZ GL-1“ pasiekė 161,9 kilometrų per valandą greitį ir gerokai pagerino Tarybų Sąjungos rekordą. Dėka „GL-1“ prototipe atliktų patobulinimų, jau po poros metų sunkvežimiai, lėktuvai, lengvosios mašinos galėjo džiaugtis galingesniais agregatais.
Kadangi rusai vis tiek labai atsilikinėjo maksimalaus greičio lenktynėse, „GAZ“ planuose buvo trečioji „GL-1“ karta, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas juos sujaukė, o abu prototipai pradingo arba buvo sunaikinti. 2010 metų, keletas entuziastų sugebėjo atkurti antrosios „GAZ GL-1“ karto tikslią kopiją, kurią galima apžiūrėti Maskvos muziejuje.
Kiekvienas žinome – amerikiečiai yra pakvaišę dėl greičio. Ant išdžiūvusių druskos ežerų pasiekiami vis įspūdingesni greičio rekordai ir šie entuziastai nesiruošia sustoti. Jų troškimas važiuoti vis greičiau yra įsišaknijęs per keletą kartų, praktiškai nuo pirmojo automobilio išradimo. Tačiau šiandien kalbėsime apie visiškai skirtingą, tačiau galingą ir didelę tautą – rusus. Jų gaminamos mašinos niekada netapo etalonais tarptautinėje arenoje, todėl daugelis daro prielaidą, jog Baltijos šalių kaimynams greitis taip pat niekad nerūpėjo.
Na, bent dabar, rusai yra tikri greičio narkomanai. Ypač, jei kalba eina apie tautos grietinėlę – turtinguosius ruselius. Jauni vyrai užbombina ir taip greitus automobilius ,ir siekia pagerinti ne tik šalies, bet ir pasaulio rekordų. Dabar nuvažiavus į kiek didesnį drago renginį, net ir daug ko mačiusiems entuziastams bus į ką pasižiūrėti. Apskritai, po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, rusai stengiasi išnaudoti visas jiems prieinamas kapitalistinio pasaulio gėrybes, bet taip buvo ne visada, oi, viskas buvo visai kitaip...
Šalį sukausčius komunistiniam režimui, automobilių entuziastams atėjo juodos dienos. Apskritai, socialistai manė ir vargšams piliečiams bandė įkalti į galvą, jog mašina yra kapitalistinio pasaulio išmislas. Vos kartas nuo karto patys nuolankiausi režimo tarnai išsiprašydavo surengti nedideles lenktynes, kuomet vienose iš jų prie kilometro ilgio trasos starto linijos privažiavo visiškai standartinis, amerikiečių gamybos „Cord 812“ automobilis su lėktuvų pilotu Michailu Grumovu už vairo.
Tikrai ne pats greičiausias JAV automobilis per vieną kilometrą sugebėjo įsibėgėti iki 141 km/val., vos per plauką nepagerindamas visos Tarybų Sąjungos greičio rekordo. Komunistinė valdžia vos nepatyrė antausio šlapiu skuduru. Rusams pasisekė, tačiau valdžia žinojo, jog tai nutiko tik per atsitiktinumą ir tik laiko klausimas, kada vakarietiškas automobilis taps rekordininku. Būtent tada Gorkio automobilių gamyklai buvo pavesta sukurti prototipą, kuris sugebės greičio kartelę pakelti kiek įmanoma aukščiau.
Darbai buvo patikėti talentingam inžinieriui Eugenijui Agitovui, kuriam suteiktos visos reikalingos medžiagos ir lėšos, siekiant sukurti greičiausią rusišką automobilį. Darbai prasidėjo 1938 metais, o projekto donoru pasirinktas „GAZ-M1“ modelis, kuris tėra amerikietiškojo 1933 metų „Ford V8-40“ kopija. Kadangi rusai neturėjo aštuonių cilindrų variklio brėžinių, jiems teko tenkintis keturių cilindrų, 3,3 litro darbinio tūrio agregatu, išvystančiu 50 arklio galių.
Žinoma, tokie skaičiai tikrai negalėjo užtikrinti rekordo pasiekimo, todėl variklis buvo kiek patobulintas, pakelta kompresija, sudėti didesnio diametro vožtuvai, kas leido išgauti papildomus 15 arklio galių. Kėbulo linijos buvo kiek sušvelnintos, siekiant sumažinti pasipriešinimą, o priekyje sumontuotas nedidelis apsauginis stiklas. Visos nereikalingos dalys buvo pašalintos ir bendras automobilio svoris siekė lygiai toną.
Paruošus automobilį, Maskvoje prasidėjo pirmieji jo bandymai. Rekordą pasiekti turėjo „GAZ“ vairuotojas-bandytojas Arkadijus Nikolajevas, tačiau vienų testų metu, už mašinos vairo sėsti pasiprašė garsus Rusijos pilotas-bandytojas Valerijus Čkalovas. Leidimas buvo duotas ir herojus, lėkdamas didesniu nei 100km/val. greičiu nepastebėjo staigiai besileidžiančio kelio, todėl automobilis tiesiog pakilo į orą, tačiau laimingai nusileido. Nuo tada sklando juokai, jog pilotas-bandytojas atliko pirmąjį mašinos bandomąjį skrydį.
Taigi, 1938 metų spalio mėnesį, Arkadijus Nikolajevas, vairuodamas „GAZ GL-1“ sugebėjo pasiekti 148 km/val. greitį, taip pasiekdamas naują Tarybų Sąjungos rekordą. Praėjus vos porai metų, „GAZ“ pristatė savo naująjį „11“ modelį, kuris turėjo šešių cilindrų variklį, leidusį automobiliui pasiekti 140km/val. greitį. Aišku buvo tik tai, jog „GAZ GL-1“ turėjo būti stipriai patobulintas.
Taigi, Eugenijus Agitovas su savo komanda sugrįžo prie brėžinių, siekdami sukurti daug greitesnę, antrąją „GAZ GL-1“ versiją. Projekto baze pasirinktas „GAZ 11-73“ automobilis, turėjęs 3,5 litro, šešių cilindrų variklį. Kėbulas buvo perdarytas bei pridėta visą kokpitą dengianti kabina, turėjusi užtikrinti dar geresnes aerodinamines savybes. Variklio galia pakelta iki 100 arklio galių, perdaryti greičių dėžės perdavimai, tačiau visas automobilio svoris išaugo iki 1100 kilogramų.
Nors bendras svoris ir išaugo, tačiau pagerėjęs aptakumas ir padidėjusi variklio galia leido automobiliui pasiekti didesnį greitį. Jau 1940 metų rugsėjo 22 dieną, „GAZ GL-1“ pasiekė 161,9 kilometrų per valandą greitį ir gerokai pagerino Tarybų Sąjungos rekordą. Dėka „GL-1“ prototipe atliktų patobulinimų, jau po poros metų sunkvežimiai, lėktuvai, lengvosios mašinos galėjo džiaugtis galingesniais agregatais.
Kadangi rusai vis tiek labai atsilikinėjo maksimalaus greičio lenktynėse, „GAZ“ planuose buvo trečioji „GL-1“ karta, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas juos sujaukė, o abu prototipai pradingo arba buvo sunaikinti. 2010 metų, keletas entuziastų sugebėjo atkurti antrosios „GAZ GL-1“ karto tikslią kopiją, kurią galima apžiūrėti Maskvos muziejuje.
