Prieš Graikiją kariaujamas informacinis karas ir sukurtas graikų, kaip tinginių bei išlaikytinių įvaizdis nėra teisingas, – tvirtino šios šalies profesinių sąjungų susivienijimo DEKA lyderis Nikolaos Kioutsoukis, kurį Balsas.lt kalbino Vilniuje surengtoje krikščioniškų Europos profsąjungų susivienijimo EZA ir Lietuvos darbo federacijos konferencijoje.
– Konferencijoje kalbama apie skurdo įveikimą. Jūs savo pasisakyme taip pat teigiate, kad virš trečdalio Graikijos gyventojų verčiasi žemiau skurdo ribos ir mokesčių sistema tik gilina problemą. Gal galite nurodyti, kokį nuošimtį Graikijos biudžeto savo mokesčiais suneša tam tikri gyventojų sluoksniai?
– Didžiausius mokesčius moka piliečiai, kurių pajamos yra mažiausios ar vidutinės. Maždaug 60 procentų. Žemos pajamos yra apie 7000 eurų per metus, o vidutinėmis laikome pajamas nuo 7 iki 20 000 eurų. Taigi, šie sluoksniai ir velka pagrindinę visų krizių naštą.
– Konferencijoje paminėjote įspūdingus nedarbo skaičius – virš 20 procentų, o tarp jaunimo - daugiau kaip 50 procentų. Ar tai reiškia, kad žmonės neranda jokio darbo, ar tiesiog nenori dirbti, nes nesutinka su per mažais atlyginimais?
– Apie 68 procentus Graikijos ekonomikos sudaro smulkus ir vidutinis verslas, kurio įmonėse dirba iki dešimties žmonių. Jis orientuotas į iškart suvartojamą produkciją. Vartojimas per pastaruosius du metus smuko maždaug 35 procentais. Per dvejus metus buvo uždaryta apie 300 tūkstančių tokių įmonių, kuriose dirbo nuo 2 iki 10 darbuotojų. Taigi problema ne ta, kad nenorima dirbti, o tiesiog nėra darbo. Ir problema išliks, kol nebus pakeista verslą žlugdanti ir vartojimo lygio pakelti neleidžianti problema. Jauni žmonės, turintys diplomus, turi grįžti į kaimus ir tapti žemdirbiais, kad galėtų bent elementariai išgyventi. Tokių jaunuolių, pagal statistiką, yra maždaug 1 milijonas.
– Paminėjote „žlugdančią sistemą“ – patikslinkite, kas ir kaip žlugdo.
– Žemiausia pensija Graikijoje siekia 380 eurų per mėnesį ir po paskutinių įstatymų pakeitimų jis dar bus apmokestinta. Žmogus, norintis išsinuomoti butą ar nedidelį kotedžą, turi mokėti maždaug 300 eurų. Šiaurinėse provincijose žiemą taip pat yra pakankamai šalta, tad komunalinės paslaugos prideda dar maždaug tiek pat. Prekybos tinklų palaikomos kainos maždaug 30 procentų aukštesnės nei kaimyninėse šalyse. Taip yra todėl, kad verslas Graikijoje apmokestinamas iki 45 procentų dydžio tarifais. Sveikatos draudimas irgi vienas brangiausių Europoje – 40 procentų nuo darbuotojui priskaičiuotų pajamų. Pridėtinės vertės mokestis – 23 nuošimčiai. Prie 250–270 milijardų eurų per metus. Pernai, įtempus visas pastangas, sutaupyta nedaugiau 210 milijardų. Taigi, ne tik neiname į priekį, bet ir regresuojame.
– Ir kodėl to negalima pakeisti? Kokios tos „jėgos“, kurios trukdo?
– Pavelkite, kad ir į tokią problemą. ES centrinis bankas skolina šalių bankams su vieno procento palūkanomis, tačiau valstybių ūkius, per šalių bankus, ta parama pasiekia jau su 6 ir daugiau procentų. Užuot pasirinkus žemutines palūkanų ribas – apie 4 procentus. Krizę sukėlė tik politinio lygio susitarimai ES. Tai buvo ir susitarimas tarp bankininkų ir technokratų, žiūrint tik į skaičius jų pačių išpešamą naudą. Už klaidas, padarytas valdininkų, technokratų ir bankų jie patys nesirengia mokėti.
– Graikijos įvaizdis Europos žiniasklaidoje yra ne koks. Nelabai norinti dirbti šalis, tik reikalaujanti pinigų iš kitų.
– Graikijoje, kaip ir visoje Europoje ir net visame pasaulyje yra jėgų, kurios sugeba supriešinti net ir profsąjungas. Nėra sutarimo bendrais klausimais. Tos pačios jėgos veikia taip, kad supriešina ir tautas. Pateikiamas Graikijos įvaizdis yra klaidingas. Prieš graikus vykdoma brutali propaganda, vaizduojant juos išlepintais ir agresyviais tinginiais. Tuo tarpu, graikas vidutiniškai per metus dirba 2120 valandų. Tai yra tikrai daug.
****
Graikijos gelbėjimas nuo bankroto pastaraisiais metais yra viena iš svarbiausių ES ir euro zonos šalių lyderių darbotvarkės temų.
