Graikijos vyriausybei reikia tuo pačiu metu susitarti su kreditoriais dėl skolos nurašymo, su partijomis dėl naujos taupymo programos palaikymo ir su įtūžusiai gyventojais, kurie vėl streikuoja ir mitinguoja. Visa tai Graikija turi padaryti per savaitę, kad šalis galėtų gauti naują 130-ies milijardų eurų dydžio pagalbos paketą.
Nors reikšmingas sprendimas vis buvo atidėliojamas, visi buvo įsitikinę, kad graikai galiausiai sutiks su visomis sąlygomis. Tiesa, rašo „Citi“ analitikai, tai jau nebegarantuos, kad šalis išliks euro zonoje. Nuo alinančių derybų jau pradeda pavargti tiek „skęstantieji“, tiek ir jų „gelbėtojai“. Prasmės iš visų jėgų laikytis įsikibusiai į Graikiją euro zonai lieka vis mažiau ir mažiau. Šalies pasitraukimo iš bendros valiutos rato per artimiausius pusantrų metų tikimybė yra jau nebe 25-30 procentų, kaip buvo rudenį, o 50 procentų.
Argumentų, kad Graikija euro zoną vis dėlto paliks, reikšmingai padaugėjo. Šiuo metu Atėnų pasitraukimas likusioms šalims dar kainuotų santykiai nedaug: jau buvo susitarta dėl krizės augimo prevencijos mechanizmų. Euro zonos per artimiausius dvejus metus laukia recesija – nesvarbu, ar Graikija joje liks. Graikijos pasitraukimas galėtų pabloginti situaciją, tačiau tik trumpuoju laikotarpiu. Graikijos palaikymo kaina nuolatos auga: šalies vyriausybė ne tik nesugeba vykdyti reformas, tačiau net nebando pradėti tai daryti.
Europos Centriniam Bankui ir Tarptautiniam Valiutos Fondui tenka išskirti vis daugiau lėšų kitoms problemiškoms euro zonos šalims. Greitu metu jiems teks rinktis: padėti Graikijai, nenorinčiai nusileisti, ar pasirinkti kitus kandidatus, taip pat kenčiančius nuo skolų krizės, tačiau aktyviai vykdančius nepopuliarias reformas. Jeigu Graikija liktų euro zonoje, ir toliau tektų derėtis dėl „diržų susiveržimų“, skolų restruktūrizacijos ir taip toliau. Jeigu Graikija ir toliau elgsis taip pat, Bankas ir Fondas gali atsisakyti teikti pagalbą Graikijai.
