Šiltuoju metų laiku mūsų kraštovaizdį paįvairina ne tik raguočių, bet ir avių bandos. Jų augintojų gausėja.
Ne vienas pabandęs auginti avis įsitikino, kad šis užsiėmimas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Laukiasi ėriukų
Netoli Sartų ežero, Kriaunose, beveik trisdešimties avių bandą laikantis Arvydas Eigminas yra diplomuotas ekonomistas. Su žemės ūkiu neturėjo nieko bendro, kol prieš šešiolika metų jo sodyboje atsirado keletas avių. Dabar jis – jau tikras avių auginimo žinovas. Tiesa, vyras tokiu savęs nelaiko. Tačiau po viešnagės Eigminų sodyboje įsitikinome, kad Arvydas žino labai daug. Ir nors gyvena Vilniuje, apie mamos tvarte laikomas aveles gali pasakoti ne vieną valandą. Šiuo metu daugiausia rūpesčių kelia ėriavedės, nes kovo pabaigoje – balandžio pradžioje po tvartą jau pradės laigyti jaunikliai. Kol kas tik vienas mažylis mūsų viešnagės metu glaudėsi prie mamos, kuri įtariai žvelgė į keistus svečius. Daugiausia nerimo avims kėlė fotoaparato blykstė. Buvo akivaizdu, kad netikėta fotosesija joms neteikia malonumo.
Svarbiausia – selekcija
„Šeriame aveles šienainiu, kurį maišome su sausu šienu. Vieno šienainio duoti negalima. Kitais metais jau pats ruošiu pašarus, kad būčiau ramus dėl jų kokybės. Duodame ir skaldytų grūdų. Prie ėdžių turi būti mineralinių druskų laižalų“, – sakė A.Eigminas. Ekskursija po tvartą prasidėjo nuo veislinių avinų gardo, kuriame draugiškai šieną kramtė egzotiškas rudagalvis Koburgo lapinas ir belgų tekselių patinas. „Abu avinus rudenį atsivežiau iš Biržuose įsikūrusio Miliešiūnų ūkio. Iš pradžių jie puolė aiškintis, kuris stipresnis, o vėliau nusiramino. Abu gyvuliukai labai vertingi. Tikiuosi, kad nenuvils manęs“, – sakė vyras. Gilindamasis į avininkystę, bendraudamas su kitais avių augintojais jis įsitikino, kad sėkmė lydi tuos, kurie daug dėmesio skiria selekcijai. Avių kergimas, tinkamo patino parinkimas – svarbiausiais darbas. Todėl avis laikantys ūkininkai labai atidžiai stebi bandą, atsirenka tinkamus, perspektyvius gyvulius.
Nugara kaip čiužinys
„Šitame garde palikuonių laukiasi avis, kurios duomenis pavadinčiau idealiais. Nugara plati, neilga, dideli kumpiai, trumpas sprandas ir kojos. Ji – tekselių veislės. Labai tikiuosi, kad tokie pat bus ir palikuonys. Tiesa, tekselių avys negražios, snukis primena kiaulės, tačiau tai nesvarbu. Juk auginame ne dėl grožio, o dėl mėsos“, – linksmai pasakojo Arvydas ir pridūrė, kad vienoje parodoje matė mėsinę avį, kurios nugara buvo tokio platumo, jog priminė čiužinį ant keturių kojų. Pasak jo, tekselių veislės avys atrodo nedidelės, tačiau yra labai sunkios. Laukiant prieauglio daug rūpesčių kelia pirmą kartą ėriukus atvesiančios avys. „Geriau, kai gimsta du ėriukai, o ne vienas. Jie būna smulkesni, todėl dienos šviesą išvysta lengviau nei vienas stambus. Jei avių augintojas nori, kad ėriavedės būtų sveikos ir vestų visaverčius ėriukus, reikia leisti joms užaugti iki visiškos brandos. Tik tada galima kergti. Tačiau ne visada pavyksta tuo pasirūpinti. Kitame garde turiu avelę, kuri buvo per anksti apvaisinta. Tikiuosi, kad ir jai pavyks sėkmingai atsivesti jauniklių“, – vylėsi pašnekovas. Anot jo, avelei turi būti ne mažiau pusantrų metų, o sverti ji turėtų daugiau nei 40 kg, kad galima būtų kergti.
Geras patinas – turtas
„Kergiant avis reikia žinoti, kad patino veislės bus 80–90 proc. Galioja ta pati taisyklė, kaip ir žirgų selekcijoje. Sukergęs Šarolė veislės ypatumų turinčią avį su Berison diušer patinu, sulaukiau labai gerų palikuonių. Iš vilnos matosi, kuri avis kergta su Šarolė patinu“– sakė Arvydas. Jis parodė įdomią juodą avį, kurios gyslomis teka Romanovų veislės kraujas. Tolėliau gulinti juodgalvė – irgi ypatinga, nes yra iš keturių ėriukų vados, ji buvo vienintelė avytė. Eigmintų ūkyje ji veda stiprius jauniklius. Arvydas parodo ir su sufolkų veislės avinais kergtas avis, tačiau jomis nėra patenkintas. Ateityje jis daugiau avių ketina kergti su pieninių avių veislių patinais, nes mėsinės avys mažapienės, tad būna, kad ėriukams trūksta maisto. Kitas svarbus niuansas selekciniame darbe – kraujomaiša. Jos galima išvengti parinkus tinkamus reproduktorius. Tad jei kur nors nusižiūrimas geras patinas, tariamasi, kaip galima būtų jį įsigyti. „Geras patinas – turtas. Kai prasideda ruja, jis būna atsakingas už 22 avelių „haremą“. Tačiau, kad ir kaip patinui sektųsi, po kiek laiko jį reikia keisti“, – sakė ūkininkas.
Baugštūs padarai
Prieiname prie gardo, kuriame laikoma pirmoji į ūkį atkeliavusi avis. Jai – daugiau nei 12 metų. Šis pavasaris – paskutinis, kai Arvydas leidžia jai ėriuotis. „Gučei jaučiu daug sentimentų. Labai gera avelė. Reprezentuoja mūsų ūkį, yra papuolusi ne į vieną nuotrauką“, – sakė vyras. Vardus turi ir kitos avys. Arvydas sakė, kad kiekvienos charakteris savitas. Daugiausia rūpesčių kelią viena gudrutė, kuri įvairiais būdais stengiasi ištrūkti iš aptvaro. Labai dažnai jai tai pavyksta. Tada ūkininkas turi atlyginti kaimynams padarytą žalą. „Daug vargo turėjau, kol radau kopūstų daigų, mat įpuolė mano buriukė į kaimynės daržą ir, kol iš jo nebuvo išvaryta, prisišveitė iki soties. Taigi, visiems laikantiesiems avis patarčiau pasirūpinti patikima tvora“, – sakė vyras. Pasak jo, avys – baugštūs padarai. Prie bandos negalima prieiti tyliai ir staigiai. Pabaidytos avys ima bėgti, gali susižeisti, o jei yra pririštos, ir pasismaugti.
Trys ėriukai, du speniai
Kiek prieauglio planuoja sulaukti, Arvydas nesakė. „Nereikia iš anksto džiaugtis, kad vėliau netektų gailėtis. Yra ir taip buvę. Taigi, kaip bus, taip bus. Svarbiausia – pasiruošti galimiems netikėtumams. Jei matome, kad jaunikliams trūksta maisto, maitiname papildomai, todėl iš anksto esame nusipirkę sausų krekenų, sausų avies pieno miltelių. Būna, kad avis neprisileidžia jauniklio, būna, kad atveda tris, o speniai – tik du, taigi, reikia būti pasirengus gelbėti prieauglį“, – pasakojo ūkininkas. Pasak jo, ėriukas per pirmas šešias valandas turi gauti krekenų, kad toliau galėtų normaliai augti ir vystytis. „Pažįstama avių augintoja išbandė naują būdą. Ji užšaldė krekenas, o kai jų prireikė ėriukams, atitirpino ir maitino. Rezultatas buvo puikus. Ketinu ir aš tai išbandyti“, – sakė pašnekovas.
Gaudynės golfo aikštyne
Laikyti avis A.Eigminas nusprendė tada, kai atstatė senelių sodybą ir pradėjo joje vasaroti su šeima. Kad aukštoje žolėje neprivistų erkių, reikėjo ją pjauti. Tačiau statūs ežero šlaitai buvo sunkiai įveikiami. Tada ir gimė mintis laikyti keltą avelių, kad nuėstų žolę. Bėgo metai, iš kelių buriukių atsirado nedidelė banda. „Mūsų avys dirba ir Europos centre įkurto golfo klubo aikštyne. Ten yra senas sodas, kuriame jos ganosi nuo pirmos žolės pasirodymo iki užšalimo. Tuose plotuose, kur vyksta varžybos, avių negali būti. Tiesa, vieną kartą netyčia paleidome ten vieną avį. Vaizdas buvo kaip iš geros komedijos, kai gaudėme ją. Susirinkusieji žaisti golfą turėjo į ką pažiūrėti“, – linksmai pasakojo Arvydas. Avys, pasak ūkininko, vertinamos ir dėl mėsos. Jo žmona Alvyda vadovauja minėtame golfo klube įsikūrusiai kavinei „Salvete“. Į ją žiemą užsuka mėgstantieji paslidinėti, o vasarą – besidomintieji golfu ar pramogaujantieji. Kavinės meniu – įvairūs patiekalai iš avienos ir ėrienos. „Ėriena – 6 mėnesių gyvulio mėsa. Joje beveik nėra lajaus. Jei auginamos mėsinės tekselių veislės avys, iš vieno gyvulio galima gauti 55 proc. mėsos. Tekselių mėsa beveik neturi specifinio avies kvapo, vertingiausia – nugarinė. Tikiuosi, kad man pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą – auginti puikias mėsines avis“, – sakė A.Eigminas. O kol kas jis, kaip ir jo bičiulis, žinomas avių augintojas Giedrius Prakapavičius, tikina, kad žino, jog nežino, ir mokosi iš savo klaidų.
Nijolė Baronienė VL žurnalistė
