„Jei kas prieš turnyrą būtų paklausęs, ar tinka bronza, būčiau iškart pasiėmęs tą medalį. Tai – geras rezultatas. Aišku, palyginus su Rio de Žaneiru, čempionų titulą praradome, bet bronzą buvo tikrai labai sunku iškovoti. Daug komandų žaidžia golbolą, šis žaidimas labai populiarus.
Mes labai džiaugiamės. Kalbėdamas su Mantu ir Genriku juokavau, kad gal jūsų bronza ir neguodžia, bet yra žaidėjų, kam tai pirmas medalis. Manau, kad džiaugiasi visa komanda, nes nerodėme gero žaidimo nuo pradžių, o viską pasiekėme laiptukas po laiptuko“, – po mačo sakė V. Gecevičius.
Vėliau spaudos konferencijoje V. Gecevičius tikrai neliūdėjo – nuotaikos nestokojęs treneris įvardijo, kur buvo šios rinktinės lūžio taškas.
„Fantastinis jausmas, dar nelabai suvokiu, kas, kur, kaip. Iš šono viskas atrodo „wow“, bet viduje nieko tokio daug nesijaučia, – sakė V. Gecevičius. – Sakyčiau, kad lūžio taškas buvo paskutinės grupės rungtynės prieš JAV.
Tada viską ir lėmė ar mes keliausime namo, ar kovosime dėl medalių.“
Prieš penkerius metus Rio golbolininkai iškovojo auksą, tad šiemet rūbinėje lūkesčiai buvo ne ką mažesni. Strategas skatino savo auklėtinius pasidžiaugti – betkuris medalis yra labai vertingas.
„Taip, bronza galbūt nėra tas rezultatas, kurio kai kurie norėjo, bet vistiek yra smagu užlipti ant pakylos, iškovoti medalį, – manė V. Gecevičius ir pratęsė apie šios rinktinės ateitį. – Vis matau, kad mus vadina veteranais.
Šitos paralimpinės žaidynės parodė, kad parako dar tikrai turime ir veteranais negali mūsų vadinti. Taip, galbūt, negalime sužaisti visų rungtynių be keitimų, atsargoje turime tik vieną 22-ejų vyruką, atsiranda mikrotraumų daugiau.
Dėl Paryžiaus dar anksti kalbėti, bet pamąstymų yra.“
Tuo tarpu rinktinės žaidėjai Mantas Brazauskis ir Marius Zibolis į iškovotą bronzą žiurėjo su perspektyva į ateitį – abu jie nori surinkti visą paralimpinių medalių komplektą.
„Olimpinės bronzos savo lentynoje dar neturėjau, tad užsipildė dar viena vieta (juokiasi). Viduriukas lieka tuščias,“ – sakė M. Brazauskis.
„Paralimpinėse žaidynėse nesvarbu kokia praba – medalis yra gerai, sukelia didžiulį džiaugsmą. Dabar turiu bronzą, tik vieno medalio trūksta,“ – pridėjo M. Zibolis.
Pastarasis buvo šios rinktinės vienas lyderių. Veterano etiketę jau užsikabinęs sportininkas apie Paryžių dar negalvoja, bet nežinia, kaip bus ateityje.
„Dar sunku pasakyti, yra visokių smulkių traumelių, tad situacija lieka neaiški. Žinoma, reikia kartais užleisti ir vietą kitiems golbolo žaidėjams“
Lietuvos vyrų golbolo rinktinė paralimpinių žaidynių bronzą iškovojo pirmą kartą. 2000 m. Sidnėjuje mūsų šalies komanda pelnė sidabrą, 2008 m. Pekine šį pasiekimą pakartojo, o 2016 m. Rio de Žaneire pirmą kartą įkopė į pačią viršūnę ir pasipuošė auksiniais medaliais.
Tokijo paralimpinės žaidynes asmeniniu pasiekimu pažymėtos veteranui Genrikui Pavliukianecui, kuris tapo pirmuoju vyru golbolininku, iškovojusiu keturis paralimpinius medalius šioje sporto šakoje.
Kitam Lietuvos rinktinės žaidėjui Artūrui Jonikaičiui šis Tokijo paralimpinis medalis – pirmas karjeroje.
Tokijo vyrų paralimpinio golbolo turnyro finale penktadienį 13.30 val. į kovą stos Brazilija ir Kinija.
