Aurelijos JARUŠEVIČIŪTĖS ir Vytauto ŽUTAUTO fotoreportažas
Jau sugrįžę iš Indijos spaudoje perskaitėme, kad centrinėje šalies dalyje buvo nužudyta 15 policininkų. Juos sušaudė pasaloje laukę maoistai. Pranešama, kad tai buvo pati kruviniausia sukilėlių ataka nuo 1982 metų. Maoistai savo bazes turi įsirengę miškuose. Jų tikslas - "išvaduoti kaimų varguomenę nuo kapitalistų jungo". Po tokių pranešimų turistų dar labiau sumažėja.
O štai Pasaulio sveikatos organizacija irgi nerekomenduoja vykti į Indiją, nes čia dar siaučia cholera.
Ir vis dėlto daugiausia turistų žūsta keliuose. Praeitame numeryje rašėme apie tris turistus, kurie žuvo važiuodami išsinuomotu automobiliu.
Pirmas važiuoja stipresnis
Aišku, tik labai drąsūs vyrai galėjo nuomuotis automobilį ir išvažiuoti į Indijos kelius, kur nėra beveik jokių ženklų, šviesoforų, o pirmas važiuoja tas, kurio automobilis didesnis ir signalas garsesnis.
Net rusai nuomojasi automobilius su vairuotoju. Jie gal ir norėtų išbandyti laimę Indijos keliuose lyg rusiškoje ruletėje, bet daugumą sulaiko tai, kad automobilių vairai yra dešinėje pusėje. Užtat rusai mielai apžergia motociklus. Jų Goa nesuskaičiuojama gausybė. Automobilius Indijoje įstengia nusipirkti tik turtingieji, o štai motociklas (ir ne vienas) - būtinas kiekvienai šeimai.
Kartais ir ant vieno motociklo susėda gausi šeimyna. Tėvas prie vairo, motina ir pora vyresnių vaikų - už jo, o dar kiekvienas prisispaudęs prie savęs po mažesnį vaikutį. Vienas ar du dar sėdi ant bako priešais tėvą. Iš viso 8 žmonės. Be jokių šalmų ar kitokių apsaugos priemonių. Ir tokių, mūsų akimis žiūrint, "kamikadzių" keliuose ne vienas. Jiems tai įprasta.
Turtingesnieji čia turi tuktukus. Tai toks pat motociklas, tik su trimis ratais ir uždengtas.
Keliai Indijoje, kaip ir visoje Azijoje, siauri, duobėti ir vingiuoti. Jais važiuoja ir automobiliai, ir motociklai, eina pėstieji, pedalus mina dviratininkai, bėgioja šunys ir katės. Šaligatviai yra tik didesniuose miestuose, o visur kitur - vienas kelias. Ir visi išsitenka, ir prasilenkia. Kartais šiurpas nupurto, kai matai, kad į tave lekia sunkvežimis, bet vairuotojas viską apskaičiuoja milimetrų tikslumu ir sugeba tavęs neužkliudyti.
Pereiti per gatvę - irgi menas. Dar gerai, kad keliuose gausybė kalnelių, vadinamųjų "gulinčių policininkų". Važiuodami per juos, vairuotojai sumažina greitį, tad reikia šauti į kitą kelio pusę. Geriau nežiūrėti į šalis - tada tave praleis, o jei ne, stovėk nors ir visą dieną. Matėme ir tikrų policininkų, tačiau jie į tą chaosą nesikiša. Jų prireikia tik įvykus avarijai ir panorėjus nustatyti kaltininiką.
Karvės ne visur gerbiamos
Jei apsilankei Goa krašte, tai dar nereiškia, kad buvai Indijoje. Aišku, štampas pase, viza - tai rodo, kad lankeisi Indijoje, tačiau šiaip jau Goa kaip ir ne Indija. Pabandyk nežinodamas surasti induistų bažnyčią. Nepavyks. Kur eisi, kur važiuosi - visur katalikų bažnyčios. Žmonių jose nuolat pilna, jos gražiai išpuoštos. Dieną pastebėsi gėlių griliandas, o vakare, naktį ir ryte jas iš kitų pastatų išskiria šimtai elektros lempučių. Ir nors krašte elektros energijos nėra daug, tačiau bažnyčios jos netaupo.
Beveik nėra Goa valstijoje ir bekojų ar berankių elgetų, kurie nusėdę kitų Indijos kraštų miestų gatves ir pakeles. Nesutiksi čia gatvėse ir karvių, kurios net ir sostinės gatvėse jokia stagmena. Šventas gyvulys eina ten, kur jis nori. Ir jei net atsiguls viduryje kelio, jo pavaryti neįmanoma. Prie triukšmo ir automobilių pypsėjimo karvės pripratusios. Suduoti karvei lazdele rizikinga, nes įžeisi induistų jausmus. Tačiau Goa karvės nėra taip labai gerbiamos, todėl jos arba rupšnoja žolę ganyklose, arba stebi besideginančius turistus šiaurinės dalies Goa pliažuose.
Pietinėje pusėje pliažai švarūs. Čia net ir nuskuręs šunelis - retenybė. Ramybę sutrikdo nebent suvenyrų ir visokių šilkų pardavėjos, bet ir jos, pasirodo, yra ne vietinės, o atvykėlės iš kaimyninės Karnatako valstijos. Vietinės, nors tikrai labai geraširdės, bet jos lyg ir privilegijuotos, labiau civilizuotos. Jos dirba kioskeliuose, parduotuvėse, joms nereikia visą dieną kepti saulėje.
Bet kurioje Goa parduotuvėlėje - ar paplūdimyje, ar mieste - visada gali nusipirkti alaus, kuris kitose Indijos dalyse yra didžiausias "deficitas". Patys indai jį nelabai mėgsta, o laukti, kol užklys koks nors turistas, neapsimoka.
Nors Indijoje narkotikai griežtai draudžiami, tačiau Goa pliažų kioskeliuose ar diskotekų baruose visada gausi nusipirkti marihuanos ar hašišo. Tačiau irgi tik šiaurinėje dalyje.
Pietinė dalis - tai banguojanti jūra, 4-5 žvaigždučių viešbučiai ir jų pliažai. Šiaurinė dalis - tokia pati jūra ir laukiniai pliažai, kuriuose iš Europos atvažiavę hipiai dieną deginasi saulėje, o vakare rūko "žolę", geria viskį, šokia iki nukritimo, medituoja ir čia pat miega. Jiems nereikia jokių viešbučių. Užtenka paprasčiausio miegmaišio, o jei nėra ir jo - tai ir nereikia. Juk kam yra palmių lapai?..
Ir tai vyksta jau vos ne pusė amžiaus. Kai 8-ajame dešimtmetyje Europoje hipius imta auklėti, jie būriais patraukė į Rytus. Tarp jų buvo nemažai muzikantų, dailininkų, poetų. Vieni jų Himalajuose mokėsi jogos paslapčių, kiti kur nors Bengalijoje tapo guru mokiniais, treti pietų Indijoje mokėsi indų šokių, na o dalis atrado Goa pliažus. Kaip ir priklauso hipiams, jie čia propagavo laisvą meilę ir rūkė marihuaną. Žinia apie tuščius pliažus, šalia kurių - palmių giraitės, pasklido po visą pasaulį ir šis kraštas tapo hipių susitikimo vieta. Dalis jų čia įsikūrė visiems laikams. Kiti atvažiuodavo nuo spalio pabaigos ir gyvendavo iki kovo pradžios. Visus juos vienijo psichodelinė muzika. Ritmas pasiekdavo iki 140 kartų per minutę, o šokėjai tiesiog nustodavo galvoti ir, jų pačių žodžiais, "nuskriedavo, susiliedavo su kosmosu ir tapdavo laisvi laisvi".
Brangi medicina
Pietinės dalies turistams to neįmanoma suprasti, nes jiems reikalinga viešbučio lova, švarus vakarienės stalas, purškalai nuo uodų ir nuo saulės. Kaip tik tokie turistai mes ir buvome. Atvykome prisiskaitę, kad Indijoje nešvaru, kad ant kiekvieno kampo laukia hepatitas, cholera ir dar visokios vidurius laisvinančios ligos. Tad kuprinėje visada buvo vaistų nuo tokių ligų, bet jų neprireikė. Iš pradžių net į kokteilius dedamo ledo bijojome, tačiau su kiekviena diena Indija tapo artimesnė ir apie tai, kad galima užsikrėsti, užmiršome. Valgėme duoną, keptą ant žarijų, krevetes - aliejuje, daržoves, vietinio supjaustytas tiesiai ant rankove nuvalyto stalo - ir nieko. Buvo taip skanu, kad tik pirštus apsilaižydavome ir laukdavome, ką dar atneš virėjas.
Tačiau pas gydytojus apsilankyti vis dėlto teko. Matyt, nuo karščio ėmė "streikuoti" širdis. Išsikvietėme gydytoją. Šis paėmė apie 30 litų ir tik skėstelėjo rankomis. Suprask, jis ne širdies specialistas. Bet paskambino kitam ir paprašė, kad priimtų. "Su taksi važiuosite 10 minučių", - atsisveikindamas pridūrė.
Sėdame į taksį ir važiuojame visą pusvalandį. Į valstybinę Viktoro Apolo vardo ligoninę. Užsiregistruojame ir gauname pažymėjimą, kad visus metus galime bet kada kreiptis į šią ligoninę. Už tai sumokame apie 3 litus. Sesutė veda prie gydytojo kabineto. Pasirodo, kad tai irgi ne širdies daktaras, o panašiai kaip pas mus šeimos gydytojas. Jis paskiria kardiogramą. Vėl susimokame registratūroje 20 litų ir einame prie kabineto. Į vidų reikia įeiti basam. Kai matai, kad dažno vietinio kojos pažeistos grybelio, darosi nejauku. Bet tvarka yra tvarka. Su kardiograma tenka grįžti vėl pas tą patį gydytoją, o tada jis jau siunčia pas kardiologą. Šito konsultacija brangesnė - 28 litai. Tačiau mums jų medicina nebūtų labai brangi. Aišku, vietiniai skundžiasi, kad gydytojai lupa devynis kalius.
Išmėginome ir indiškus masažus. SPA centre vyrus masažuoja vyrai, moteris - moterys. Aliejų pila tiesiog vos ne kibirais - saulės išdegintam kūnui tai tikra atgaiva. Brangiausiai, apie 170 litų, kainavo masažas, kai masažavo du vyrai. Įprastas valandos masažas SPA centre kainuoja pie 100 litų.
Užtat vietiniai pliaže masažuoja tris kartus pigiau. Aišku, higienos jokios. Tenka gultis ant to paties rankšluosčio, kur prieš tai gulėjo bent penki rusai ir vienas anglas, tada masažuotojas pasipjaudo rankas ir visą valandą gana profesionaliai minko, trina, kapoja įkaitusį kūną. Pedanto vokiečio ant tokio suoliuko ir pririšto nenulaikytum, o mes su rusais džiaugiamės tokia pigia paslauga.
Patarimai keliaujantiesiems
Kalbama, kad Indija turėtų važiuoti tie, kurie išgyvena fizinę ir dvasinę netektį, kad išmoktų kantrybės. Girdi, šioje šalyje ir patys neturtingiausi yra laimingi ir patenkinti gyvenimu. Atseit tai lemia kastos - jei gimei šūdra, tai juo ir mirsi. Dažnas sako, kad tokia padėtimi visi patenktinti.
Gal tai ir tiesa, bet tik ne Goa krašte. Čia padavėjai, ir masažuotojai, ir pardavėjai, ir net gydytojai mums skundėsi, koks jiems čia blogas gyvenimas. Jie stengėsi sukelti gailestį, kad tik gautų daugiau arbatpinigių. Taigi ir šioje Azijos šalyje ne kiekvienas kantriai neša jam skirtą kryželį, o stengiasi, kad jis bent kiek būtų lengvesnis.
Šiaip jau Indija nėra tokia neturtinga. Prieš krizę bedrasis vidaus produktas kasmet čia didėjo beveik daugiausia visame pasaulyje. Indus lenkė tik kinai. Indija yra lyderė programavimo srityje, gamina daug automobilių, šilko, odos gaminių, indai net skraido į kosmosą. Gerai pasaulyje žinomi ir indiški vaistai.
O šalia pažangiausių pasaulyje technologijų - daugybė beraščių, skurdas, bedarbystė, netvarka ir nešvara. Viskas, kas nereikalinga, čia metama į kelkraštį ar pro langą. Niekas čia nesivargina rinkti šiukšles. Jos dingsta karvių, ožkų ar žiurkių skrandžiuose. Tačiau iki dingstant skleidžia ne visai malonius kvapus. Į tą kvapų gamą dar įsilieja gendančių žuvų, šlapimo, jūros, prakaito, smilkalų kavapai. Taip kad europiečio nosiai visa tai sunku išverti - prie to pripranti tik po savaitės kitos. Visa tai, prieš keliaujant į šią šalį, reikia žinoti ir tam ruoštis.
Paprastai grįžusiuosius iš Indijos galima suskirstyti į tuos, kurie dievina šią šalį ir pasiruošę grįžti nors ir kasmet, ir į tuos, kurie "atsižegnoja" ir sako, kad niekada gyvenime daugiau nekeliaus į tą chaoso ir netvarkos kraštą.
Na, o tiems, kurie tik ruošiasi į Indiją, galime patarti, kad geriausia ten vykti nuo spalio iki balandžio. Tuo metu, Indijoje vietinių gyventojų akimis, šilta, o mums karštis dar pakeliamas. Nuo balandžio saulė kaitina virš 40, tad ilsėtis gali tik vietiniai. Nuo liepos prasideda musoniniai lietūs, kurie tęsiasi 3 mėnesius. Kiekvieną dieną be perstojo...
Skristi į Indiją patogiausia per Suomiją ar Ukrainą. Į Goa valstiją be persėdimų galima nuskristi tik iš Frankfurto. Lėktuvo bilietas į abi puses kainuoja apie 2-3 tūkstančius litų.
Maistas čia aštrus. Gaminama daugybė troškinių, kepamos daržovės. Tas aštrumas galbūt ir gelbsti nuo daugybės ligų. Viešbučiuose norintys gali valgyti ir europietišką maistą. Vietiniuose restoranuose maistas patiekiamas ant bananų lapų ir valgomas pirštais, kad metaline šakute nepažeistum "jo energijos". Krautuvėlėse gausu vaisių, saldumynų. Alkoholio indai beveik nevartoja, o kai kuriose valstijose galioja sausasis įstatymas. Per šventes alkoholis išvis nepardavinėjamas.
Kaip ir kitose Rytų šalyse, Indijoje reikia saugotis ilgapirščių. Šitų kvalifikacija - paties aukščiausio lygio. Tik sekundei prarask budrumą, ir liksi be piniginės, fotoaparato ar net vandens butelio. Vagišiams tinka viskas.
O šiaip tai Indija - viena iš pigesnių egzotinių šalių, ir į ją bent vieną kartą verta nukeliauti.
