Daugelis nežino, kad Lietuvoje veikia ne viena, o dvi ugniagesių-gelbėtojų tarnybos, nešiojančios tas pačias uniformas. Sukarintiems ugniagesiams miestuose keliami gal net per griežti reikalavimai. Tuo tarpu kaimų ugniagesių komandose, išsibarsčiusiose nuošaliuose kaimuose, tarpsta girtuokliai, teršiantys garbingą ugniagesio vardą.
Apie šią problemą „Akistata“ nutarė papasakoti po vieno skandalo, kurį Pakruojo rajone, prie Linkuvos miestelio, sukėlė girti kaip pėdai kaimo ugniagesiai.
Nelaimė Plento kaime pastebėta savaitgalio naktį po vidurnakčio. Užuodęs dūmus pabudo sename raudonų plytų name miegojęs vienuolikmetis berniukas, nedelsdamas prikėlė savo tėvą Liną.
Abem nereikėjo nė žiūrėti, kas vyksta. Už sienos gyvenantis 42 metų Steponas Kareiva – nuoširdus žmogus, bet mėgėjas išgerti, o girtas turėjo stebėtinų gabumų sukelti gaisrus. Neseniai jis neblaivus rūkydamas lovoje buvo uždegęs čiužinį ir pats taip apsvilo šonus, kad vos nežuvo liepsnose. Tačiau apsigydęs vėl griebėsi pomėgio prisisprogęs pešti dūmą lovoje. Tikėtina, kad namą uždegė iš užmigusio Stepono burnos pleptelėjusi cigaretė arba netyčia apversta prie lovos spingsėjusi žvakė.
Vienas girtesnis už kitą
Šeima, kuri buvo ką tik baigusi remontą, vos spėjo išbėgti iš prirūkusio buto. Dar išvilko dujų balioną, pasičiupo kelis vertingesnius daiktus. Ėmus varstyti duris bei langus, ugnis gavo oro ir taip plykstelėjo, jog stogas akimirksniu paskendo liepsnose.
Subėgę kaimynai mėgino gelbėti savo kambaryje likusį Steponą, bet nebegalėjo įeiti.
Pagaliau pasirodė telefonu iškviestas gaisrininkų sunkvežimis su dviem ugniagesiais: vairuotoju Audriumi Vareika bei švirkštininku Gražvydu Šiurkumi. Nors Linkuvos ugniagesių komandos būstinė vos už kilometro, plentiškiai tvirtina laukę gal pusvalandį, gal visą valandą. Tiesa, tai subjektyvi nuomonė, nes laikrodžio niekas nesekė – juk ne tai rūpėjo.
Kai atvykėliai pradėjo gesinti namą, žmonės pasipiktino.
„Atrodė, kad ne Gražvydas valdo vandens žarną, o jį patį žarna į šonus mėto. Tam ugniagesiui sunkiai sekėsi nukreipti čiurkšlę ant degančio stogo, – „Akistatai“ pasakojo įvykio liudytojas Linas. – Įsižiūrėję pamatėme, kad švirkštininkas – girtutėlis, o vairuotojas – dar girtesnis!“
Ugniagesys paprašė ugnies
Tačiau galutinai kaimiečius supykdė aplink sunkvežimį svirinėjęs jo vairuotojas. Jis ėmė ir žmonių paprašė cigaretės bei... ugnies. To jau buvo perdaug. Susinervinęs Linas taip pylė girtam gaisrininkui į dantis, kad tas net nusirito kūliais į patvorį.
Maždaug po 5 minučių atlėkė kone 30 kilometrų kelią sukoręs Pakruojo ugniagesių sunkvežimis. Pasak Lino, šitie vyrai dirbo fantastiškai gražiai. Užšokęs ant sunkvežimio pakruojiškis per kelias minutes vandens srove užgesino gaisrą. Gaila, bet iš šiferio stogo tuo metu jau tebuvo belikęs tik pavadinimas.
Tada savo kambaryje rastas sudegęs S. Kareiva...
Netrukus iškviesti policininkai G. Šiurkui su A.Vareika nustatė girtumą, surašė protokolus. Alkotesteris parodė, kad švirkštininkas apspangęs solidžiai (1,34 promilės), o vairuotojas A. Vareika – sunkiai apgirtęs, jam nustatytos net 2,25 promilės.
Dvi atskiros tarnybos
Kai kitą dieną žiniasklaida paskelbė, jog gaisrą gesino girtutėliai ugniagesiai, o žmogus sudegė esą dėl jų kaltės, Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo stoties viršininkas majoras Artūras Jacevičius vaikščiojo lyg žemę pardavęs.
Dėl ko nusiminti buvo ne tik A. Jacevičiui, bet ir visiems statutiniams ugniagesiams. Mat juos ir vėl apdirbo kaimų gaisrininkai, o visuomenė pasmerkė visus.
Daug kas nežino, kad Lietuvoje veikia ne viena, o dvi ugniagesių struktūros.
Svarbesnioji, pavaldi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, yra sukarinta statutinė organizacija. Jos būstinės yra tik miestuose bei rajonų centruose, ten sutelkta ne tik ugnies gesinimo, bet ir gelbėjimo darbų įranga: kvėpavimo ugnyje, nardymo aparatai, kopėčios, valtys, pjūklai, plėstuvai ir t. t.
Darbas – ne iš lengvųjų
Šiose gaisrinėse ugniagesiai uždirba maždaug nuo 1200 iki 1500 litų „į rankas“, tačiau įsidarbinti statutiniu ugniagesiu labai sunku. Medikų komisijos Vilniuje daktarai kabinėjasi lyg žvėrys. Jei regėjimas ne kaip sakalo, bent truputį šokčioja kraujospūdis, jeigu kadaise ištikusi seniai užmiršta trauma ar persirgta sunkesnė liga – ugniagesys be gailesčio „išbrokuojamas“.
Statutinio ugniagesio-gelbėtojo ir darbas – ne saldainis. Budima kas ketvirtą parą po 24 valandas pamainomis, stebint net keliems viršininkams, todėl nėra net teorinės galimybės darbe girtauti. Žmonės klysta manydami, kad kol kas nors nedega, ugniagesiai aptingę snaudžia. Atvirkščiai – nė minutės poilsio, net jei nėra iškvietimo. Visą dieną vyksta paskaitos, mokymai, sporto užsiėmimai, remontuojama gelbėjimo technika, pagaliau tvarkoma gaisrinės teritorija. Ir tik vėlai naktį, jei vis dar nėra iškvietimo ir nesi paskirtas budėti, statutas leidžia 4 valandas nusnūsti zuikio miegu.
Kaime budi nekontroliuojami
Buvo nuspręsta, jog praverstų ir pagalbinės ugniagesių komandos, išmėtytos kuo plačiau po kaimus, kad galėtų pirmos atlėkti į nelaimės vietą ir kuo greičiau lokalizuoti gaisrą. Štai Pakruojo rajone yra 4 tokios komandos. Šie kaimų gaisrininkai formaliai pavaldūs ne sukarintam Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, o savivaldybėms, kurios moka atlyginimus. Kaimų ugniagesiai ir uždirba mažiau (apie 850 litų), bet jiems nėra griežtų sveikatos reikalavimų – užtenka šeimos gydytojo pažymos. Taupant lėšas, „kaimiečiai“ neaprūpinti jokia gelbėjimo įranga, o tik ta pačia ugniagesio uniforma, jų komandos turi po sunkvežimį su vandens žarna. Todėl išgelbėti dūmuose užtroškusio S. Kareivos jie tikrai nebūtų galėję.
Kaimų komandų ugniagesiai budėdami turėtų kaip ir sukarintieji kolegos mokytis, sportuoti, dirbti. Tik gyvenimas rodo, jog nutinka kitaip. Kaimų komandų ugniagesiai budi po vieną ar po du, beveik neprižiūrimi nė vieno viršininko, o iškvietimų kartais nepasitaiko ištisą savaitę. Tad vyrai iš nuobodulio visko prisigalvoja...
Kaimiečiai gėrė ir geria
A. Vareika su G. Šiurkumi – toli gražu ne pirmieji kaimo ugniagesiai, iki svyravimo prisisprogę tarnybos metu.
Pernai rugpjūčio 5-osios vakare Jungėnų kaime (Marijampolės raj.) užsiliepsnojo gyvenamo namo vonia. Kadangi grėsmės žmonių gyvybėms nebuvo, o ir gaisras menkutis, jo numalšinti buvo pasiųsta Trakiškių kaimo ugniagesių komanda. Užvedę seną rusišką GAZ-53, Jonas Miliauskas (50 m.) su gelbėtoju Donatu Rucevičiumi (35 m.) išdardėjo dusinti raudono gaidžio.
Kaip visuomet, gesinant gaisrą, susirinko žioplių minia. Pamatę, kad vieną gaisrininką mėto į šonus, žmonės iškvietė policiją. Vyresnis ir gudresnis Jonas nelaukė – palikęs kolegą pasipustė padus ir net tarnyboje daugiau nebepasirodė. Na o D. Rucevičius iš kvailumo nutarė į štabą Trakiškiuose parvairuoti sunkvežimį... Įkliuvo jo jau laukiantiems Kalvarijos miestelio policininkams. Nežinia, ar tokia kaimo ugniagesių komandų norma, bet ir Donatas pripūtė lygiai tiek, kiek ir Plento kaime „sudegęs“ jo kolega A. Vareikia – 2,25 promiles. Pasak žinovų, tai tikrai ne pagirios – kad taip apsvaigtum, reikia ilgokai ir daug gerti darbo metu.
Tiek prisidirbę Pakruojo, tiek Marijampolės rajono girti darbe įkliuvę kaimo ugniagesiai jau nebedirba. Tik sukarintiems miestų ugniagesiams apmaudu, kad kaimo girtuokliai nesiliauja teršti jų mundurus.
Sigitas Stasaitis
