Ar pastebėjote parduotuvių vitrinose atšaldytus tunus? Iki šiol šią žuvį ragaudavome tik iš konservų. Skanu, bet nieko bendra su šviežiu tunu, kurį galite pasigaminti labai paprastu, nors gal kiek brangoku būdu.
Na, pigu nebus ir dėl to, kad tunas pas mus kainuoja gana daug. Bet žinokite, tai ypatinga žuvis. Pavyzdžiui, Viduržemio jūroje jo medžioklės papročiai siekia finikiečių laikus. Ir gyvavo jie iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio. Žūklės sezonas būdavo trumpas. Vienose vietovėse, pro kurias tunai plaukdavo į nerštavietes, tęsdavosi nuo gegužės pradžios iki birželio pabaigos, kitose, pro kurias vedė tunų grįžimo keliai, žūklė vykdavo liepą ir rugpjūtį.
Žuvys, kurių laukdavo žvejai, tik savo forma primena mažuosius jų brolius, kuriuos matome mūsų parduotuvių vitrinose. Tai gigantai, užaugantys iki kelių metrų ilgio ir vidutiniškai sveriantys po 200-400 kg. Šie milžinai tikrąją šio žodžio prasme buvo medžiojami. Tunų kelių vietose būdavo suformuojami tinklų koridoriai, nukreipiantys žuvis į uždarą tinklą, iš kurio jos nebegalėdavo išsiveržti. Tokiame aptvare tunai rasdavo mirtį. Jie būdavo užbadomi žeberklais ir specialiais kabliais įkeliami į valtis arba jei "mirties aptvaras" būdavo prie pat kranto, traukiami tiesiai į sausumą.
Šis kruvinas ir kraupus spektaklis Sicilijos, Sardinijos ar Ligūrijos gyventojams buvo kažkas panašaus kaip ispanams korida - savotiškas ritualas, lydimas specialių dainų, sutraukiantis žiūrovus. Žūklę stebėdavo ne tik žvejų šeimos nariai, bet ir vietos aukštuomenė, ta proga iš toliau atvykę svečiai. Kartu tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugybei žmonių - nuo žvejų iki pirklių. Šiais laikais senosios sicilietiškos tunų gaudyklės dar išliko prie Trapani salos krantų, keletas tonnarų veikia Sardinijoje.
Tačiau jų lieka vis mažiau, nes dėl užterštumo nuskurdo jūros fauna ir smarkiai sumažėjo tunų. Tunas tampa delikatesu ir šiais laikais gaudomas ne tik tradicinio sezono metu. Aptvarai įrengiami atviroje jūroje. Gavę užsakymą žvejai plaukia ir nušauna tiek tunų, kiek prašė užsakovas. Tunai kranais užkeliami ant specialių platformų su sniegu, dorojami ir dedami į konteinerius, kuriais gabenami į įvairiausias vietoves. Pavyzdžiui, iš Maltos į Tokiją šviežias tunas turi būti pristatytas per pusantros paros nuo sugavimo.
Tokioje kelionėje jo kaina išauga maždaug penkis kartus. Taigi mes už mažuosius puikiųjų tunų brolius mokame kiek brangiau nei italai, bet tikrai gerokai mažiau nei japonai. Taigi raudonas vynas siūlomo recepto kainai esminės įtakos nebedaro. Kadangi pirminis receptas siūlo vartoti “Chianti”, gal vertėtų taip ir daryti. Taigi jums reikės keturių arba penkių šviežio (atšaldyto) tuno gabalėlių (tiek žuvies telpa į keptuvę), svogūno, vienos skiltelės česnako, petražolių, alyvuogių aliejus, pusės stiklinės raudono vyno, druskos, pipirų, miltų.
Keptuvėje aukštais kraštais pakaitinkite aliejų ir pakepkite smulkiai sukapotą svogūno-petražolių masę su išspaustu česnaku. Kai svogūnas suminkštės, uždėkite ant viršaus tuno gabaliukus. Pasūdykite, pabarstykite pipirais, pakepkite maždaug 6-10 minučių, apverskite. Tada palaistykite truputyje vandens išmaišytais miltais ir supilkite vyną. Pagarinkite, kad padažas nebūtų per daug skystas. Viskas, paruošta. Valgydami užsigerkite raudonu vynu. Tinka orkaitėje keptos arba virtos bulvės.
