Per praėjusią savaitę kunkuliavusius politinius įvykius, visų pirma – naujojo Valstybės saugumo departamento vadovo skyrimą, kiek mažesnio dėmesio viešojoje erdvėje sulaukė kiti ne mažiau, o mano nuomone – kur kas labiau, svarbūs įvykiai, verti išsamesnio aptarimo.
Šįsyk norėčiau atkreipti dėmesį į Seimo sprendimą pritarti Išmokų vaikams įstatymo pataisai, pagal kurią 50 Lt mėnesinės išmokos bus mokamos visiems vaikams, o ne tik nuo 3 iki 9 metų amžiaus, kaip kad numato šiuo metu galiojantis įstatymas. Esu įsitikinęs, jog ligšiolinė tvarka buvo ne kas kita, kaip vaikų diskriminacija dėl amžiaus: devynerių metų vaikas valstybei kažkodėl daug vertingesnis, nei dešimties. Sulaukei dešimtojo gimtadienio – išmokas pamiršk. Šį nesąmonė ilgą laiką buvo teisinama „tradiciniu” ir „neatremiamu” Vyriausybės argumentu: visiems lėšų nepakanka. Tačiau aiškaus ir įtikinamo atsakymo, kodėl pasirinkta būtent tokia amžiaus riba, taip ir negirdėjome.
Buvo įdomu stebėti, kaip keitėsi valdančiųjų pozicija dėl šią savaitę priimtos pataisos. Iš pradžių atkakliai priešinęsi siūlymui, vėliau, šalies ekonomikai augant ir biudžetui pilnėjant, kairieji sutiko „nusileisti”, ir prasidėjo derybos, nuo kada išmokas visiems vaikams galima būtų pradėti mokėti. Diskusijoms užsitęsus, sprendimą vis atidėliojant, galiausiai buvo nutarta, jog vaikų diskriminaciją panaikinsime nuo 2008-ųjų, nors niekas netrukdė pataisą priimti dar pernai ir jau nuo šių metų sausio pirmosios mokėti išmokas vaikams nuo 9 iki 18 metų amžiaus.
Vis dėlto, manau kad ir toks Seimo sprendimas yra gera žinia visuomenei, kuri, deja, įpratusi iš Parlamento nieko gero nesitikėti. Nors tie 50 litų per mėnesį ir nėra ypatingai dideli pinigai, tačiau iš pokalbių ir susitikimų su daugeliu vaikus auginančių Lietuvos šeimų žinau, kad ir tokia parama dažnai būna nepamainoma, ypač, jei šeima vargingesnė ir augina ne vieną vaiką. Galų gale, Seimas žengė nors vieną žingsnį parodydamas, kad vaikais rūpinasi ne vien įvairiomis proginėmis kalbomis, bet ir realiais darbais. Tikiuosi, šios savaitės sprendimas pradės daugeliui Lietuvos atžalų turėti kiek lengvesnę, sotesnę ir gražesnę vaikystę.
Tačiau baigdamas negaliu susilaikyti nuo pastabos: šio sprendimo atsiradimo istorija dar kartą parodė, jog socialinis teisingumas pernelyg dažnai kur kas labiau rūpi ne taip vadinamiems socialdemokratams, bet dešiniąją ir centristinę ideologiją išpažįstantiems politikams. Ne kartą jaučiausi, švelniai tariant, keistai, kuomet man, liberalios partijos atstovui, tekdavo įkalbinėti socialdemokratų ministrę ir Seimo narius dėl tokio sprendimo reikalingumo ir socialinio teisingumo. Gerai, kad bent jau patys socdemai pripažįsta, jog kairiosios politikos jų darbotvarkėje trūksta.
Gintaras Šileikis yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas, Seimo Žmogaus teisių komiteto narys
