Šiandienos Lietuvoje daug diskutuojama ir svarstoma, kodėl mūsų visuomenę ištiko vertybių krizė – kaip ir kodėl tai atsitiko, ką galima priešpastatyti augančiam vartotojiškumui, beatodairiškam naudos siekimui, persmelkiančiam visus visuomenės sluoksnius.
Politikai, nors ir mūsų pačių išrinkti, dažnai neatitinka rinkėjų lūkesčių, jų žodžiai skiriasi nuo darbų, vykdomi neskaidrūs privatizacijos procesai, naudojamos nešvarios viešųjų ryšių technologijos, kompromituojami konkurentai. Tikslas dažnai pateisina bet kokias priemones jam pasiekti, kovojama dėl Europos struktūrinės paramos skirstymo, užsienio politika naudojama atskirų partijų ir politinių veikėjų asmeninėms problemoms spręsti, saugumo struktūros pačios tampa grėsme nacionaliniam saugumui... Šį sąrašą galima tęsti be galo, tačiau daug svarbiau suprasti, kodėl tai vyksta, juk kalbame ne apie pavienius atvejus, matome vertybių sistemą, konkrečių požiūrių visumą. Sistemą, valgančią pačią save.
Atsakymai į šiuos klausimus dažnai yra pakankamai paprasti, jie rytų filosofų bei išminčių buvo žinomi ne vieną šimtmetį. Vienas žymiausių šiuolaikinių Indijos jogos mokytojų ir filosofų K.P.Krišnamačarja, 1981 metais skaitydamas paskaitų ciklą Ženevoje, suformulavo labai paprastą „socialinio ekonominio trikampio“ idėją.
Kiekvienas trikampis turi tris viršūnes arba taškus: pirmasis šiuo atveju – tai mūsų darbas visuomenėje, antrasis – už tai gaunamas atlygis, trečiasis – už atlygį gerinamos gyvenimo sąlygos, papildomi patogumai. Šiandienos pasaulyje bene labiausiai paplitęs šio trikampio „konstravimo“ kelias yra šis: dirbame tam, kad gautume už tai atlyginimą, kurį panaudojame gyvenimo sąlygoms gerinti. Įgyjami papildomi patogumai yra šio trikampio kulminacija, aukščiausias taškas. Taigi, atlikdami savo pareigas gauname už tai atlygį. Už šį atlygį įsigyjame tai, ko mums trūksta. Einant paminėtu keliu, visos žmogaus veiklos ir pagaliau gyvenimo tikslas – patogumų, gyvenimo sąlygų gerinimo siekis.
Nors tokioje vertybių sistemoje gyvena, berods, ženkli visuomenės dalis, tačiau, pasak filosofo, kad ši požiūrių visuma yra pražūtinga ne tik atskiram žmogui, bet ir ištisoms tautoms. Siekdami patogumų, dirbame tam, kad gautume atlyginimą. Mąstant tokiu būdu, labai lengva paklysti. Kaip taisyklė, žengiant šiuo keliu, eiliniam visuomenės nariui dažnai labai sunku sustoti, norai ir poreikiai vis auga. Tai, kas vakar atrodė siektinas tikslas ir gyvenimo viršūnė, šiandien – įprasta kasdienybė. Atsiveria nauji valdžios, verslo ir turto kaupimo olimpai ir taip be galo ir be krašto...
Vadinamasis vakarietiškas racionalumas dažnai yra grindžiamas ekonomine logika – siekiama įdėti kiek galima mažiau pastangų, tuo pačiu gaunant maksimalų rezultatą. Be socialinės reguliacijos mechanizmų bei dvasingumo tai veda prie bendrosios pridėtinės vertės visuomenėje mažėjimo. Problemos vis labiau aštrėja, pagaliau tautas ir valstybes gali ištikti krizės. Laikui bėgant, šio požiūrio rezultatus pajunta visi – gyvenimas negerėja, stiprieji pasiima viską, socialinis teisingumas egzistuoja tik popieriuje, „paprastų“ žmonių, problemos prisimenamos tik prieš rinkimus. Tikrosios demokratijos veikimo laukui po truputį siaurėjant, šalis užvaldo įtakos grupės.
Minėtos šešėlinės struktūros tiesiog siekia naudos, naudos bet kokia kaina. Naudos per valdžią, politines partijas, nes tai yra šių dirbtinai suformuotų darinių pagrindinė išlikimo sąlyga ir egzistavimo būdas. Tai galime pavadinti nomenklatūros valdžia ar oligarchija, gal - ypatinga postsovietine nomenklatūrine-oligarchine valstybės valdymo forma, tačiau tiesa yra labai paprasta ir aiški – šių struktūrų dominavimas veda valstybes į moralinį, o tuo pačiu ir politinį, ekonominį nuopolį ir atsilikimą.
Valdžia, politinė bei ekonominė įtaka, sukauptas vadinamas „administracinis resursas“ suteikia įtakos grupių atstovams dideles galimybes turtėti, tenkinti savo poreikius, todėl laikomasi įsikibus į kėdes ir postus. Kelio atgal jau nėra – praradus postą, gali paaiškėti nevisiškai švarūs praeities darbeliai, juolab ir „kolegos“ reikalauja vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Asmeninės laisvės paties individo apribojamos iki minimumo – vidinė baimė ir įsipareigojimų „bendražygiams“ suma gimdo nelaisvus, kamuojamus kančios ir vidinio nepasitenkinimo, žmones, besivaikančius juslinių malonumų – valdžios ir įtakos, turto kaupimo - miražų. Įtikėję iliuzinėmis tiesomis, jie jaučiasi teisūs. Neteisūs tie, kiti, kurie „neturi valstybinio mąstymo ir negalvoja apie visuomenės poreikius“.
Didžioji dalis priimančiųjų politinius, ekonominius bei socialinius sprendimus, nesuprasdami, kur glūdi nuopolio priežastys, beatodairiškai kovodami aukoja vienas kitą vardan „visuomenės gerovės“. Tokį visuomenės gerovės supratimą K.P. Krišnamačarja vadina mitu ir fantomu. Pasak jo, reiškinio esmė paslėpta už vadinamųjų „visuomenės interesų“ egzistavimo. Blogio šaknis yra tai, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi, tuo pačiu, nekęsdamas ir įtarinėdamas kitus. Nesant natūralių savireguliacijos mechanizmų, kiekvienas kovoja už save, o nugali stipriausi, gudriausi ir ištvermingiausi. Dominuoja brolžudiška konkurencija. Jei galima gauti didžiausią politinę ar ekonominę naudą, pasiremiant nemoraliais sprendimais ar apgavystėmis, taip būtinai ir bus padaryta. Jei galima išnaudoti darbininkus, mokant jiems kuo mažesnį atlyginimą vokeliuose, jei galima nevykdyti sutarčių ar kitų prisiimtų įsipareigojimų, didesnio pelno vardan taip ir bus padaryta.
Šis „turėjimas“ gimdo baimę prarasti. Baimė ir neužtikrintumas dėl ateities verčia žmones kovoti vieniems su kitais, burtis į grupes, nuolat kaunantis dėl gyvenimo sąlygų „pagerinimo“. Prievarta gimdo prievartą, prasideda grandininė nekontroliuojama reakcija. Matome nesibaigiančius skandalus, kovas dėl įtakos ir valdžios, augančią socialinę įtampą, karus bei konfliktus įvairiose pasaulio dalyse.
Todėl, toliau apibūdindamas socialinio-ekonominio trikampio idėją, K.P Krišnamačarja siūlo minėtą trikampį „konstruoti“ kitaip. Akcentuojant atliekamą darbą, jame rasti ir aukščiausią tikslą. Trikampio aukščiausias taškas – visuomenei naudingas darbas. Dirbame darbą ir už jį gauname atlyginimą. Atlyginimas skirtas tam, kad patenkintume būtinus asmeninius poreikius, tam, kad galėtume toliau sėkmingai atlikti vieną ar kitą visuomenei naudingą darbą. Filosofas perspėjo, kaip pavojinga už atlyginimą įgyjamus patogumus paversti tikslu. Tai tik priemonė tikslui pasiekti. Tikslas šiuo atveju yra tai, ką kiekvienas žmogus savo darbu duoda visuomenei, ką atiduoda kitiems žmonėms. Šitokiu būdu įsivaizduojant socialinį-ekonominį trikampį, pasiekimai gyvenime vertinami ne įgytu patogumų, komforto lygiu, o atsidavimu, visuomenei naudingo darbo rezultatais.
Išsiugdžius pozityvų požiūrį į atliekamą darbą, patogumai ateina lyg patys savaime. Kuo daugiau atiduodame, tuo daugiau gauname. Žinoma, jei mūsų indėlis yra produktyvus. Pasak filosofo, bet kurios ideologijos – netgi, pavyzdžiui, komunizmo ar socializmo - sėkmė priklauso tik nuo žmonių, kurie ją įgyvendina, tikrųjų požiūrių ir motyvų visumos. Kiekviena iš šių ideologijų gali suteikti visuomenei pozityvų sprendimą, jei yra nešama šviesių ir tyrų žmonių. „Tarkime, būdamas neturtingas, aš savo karjerą pradedu kaip socialistas. Pamažu aš įgyju pakankamai svarbos visuomenėje ir tampu politiniu lyderiu. Jūs lengvai galite įsivaizduoti, kaip aš toliau elgsiuosi. Aš užimsiu pastatą, panašų į rūmus, įsigysiu keletą automobilių, nuomosiu lėktuvus, teigdamas, kad visa tai man būtina, kad galėčiau tarnauti vargšams ir skirstyti turtus, kuriuos aš atimsiu iš turtuolių. Aš tapsiu nepriimtinu žmonėms, nuodijančiu jų protus nuodais lozungų pavidalu, būsiu laikomas piktybiniu augliu ant visuomenės kūno“, sakė Krišnamačarja. Nėra teisingų nuostatų, motyvų – nėra ir pozityvaus rezultato. Svarbiausia, kad kiekvieno asmens, politiko ar visuomenės veikėjo, veiksmuose būtų pakankamai nuoseklumo, nes visuomenei brangiai kainuoja šių žmonių trumparegiškumo rezultatai. Neteisingo elgesio ir priimamų sprendimų pasekmės aidu atsiliepia ne tik jiems patiems, bet kartu pakenkia milijonams žmonių visame Žemės rutulyje. Tiems, kas priima atsakingus valstybinės reikšmės sprendimus – tai milžiniška atsakomybė.
Taigi, remiantis šiomis paprastomis tiesomis, rytų filosofijos išmintimi paremti požiūriai randa praktinį pritaikymą valstybių valdymo procesuose, visuomeniniame gyvenime. Ir tai yra idealių politikų, ištikimai tarnavusių žmonėms, tokių kaip „didžioji siela“ Mahatma Gandis, sėkmės paslaptis.
Gintaras Ronkaitis yra Vilniaus miesto „Pilietinės demokratijos sąrašo“ Nr.18 kandidatas į savivaldybės tarybą.
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
