Neseniai viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie “Iniciatyvos fondo” apklausą, kurią atliko tyrimų bendrovė “Sprinter”. Pasirodo, net 70 proc. šalies gyventojų vengia bet kokios visuomeninės veiklos. Ir tik 11 proc. atranda laiko papildomai veiklai. Tuo pačiu, apie 50 proc. teigia, jog užsiima kita prioritetine veikla, apie 30 proc. - leidžia laiką klubuose ar žiūrėdami televizorių.
Šie rezultatai nėra netikėti. Kaip paaiškėjo iš tyrimo, didžioji žmonių dalis laisvą laiką skiria pramogoms.
Šis tyrimas įdomus tuo, kad gali tapti “raktu”, analizuojant mūsų šalies vidaus situaciją. Per žmonių pomėgius ir laiko praleidimo formas pabandyti keliauti į gilesnius tautinės sąmonės klodus bei teikti politinių realijų apibrėžimus. Pabandysiu pateikti keletą štrichų šia tema.
Akivaizdu, kad žmonės nėra pasyvūs iš principo, tačiau jų veiklos energija yra nukreipiama ne į prasmingas veiklas, o dažnai į banalias ir brangiai kainuojančias pramogas.
Noras “pramogauti” veikia lyg užkratas. Įkandus uodui, skaudamą vietą knieti pasikasyti. Tada ateina trumpalaikis palengvėjimas, tačiau vėliau niežti dar labiau. Jei šią vietą intensyviai kasysime toliau, atsiras žaizda, pasirodys kraujas ir t. t. Anksčiau ar vėliau reikės sustoti. Taip ir su tais nuolat tenkinamais norais – jiems nėra nei galo, nei krašto – brangiai kainuojantys klubai, restoranai, kazino ir kitos linksmybės (kiekvienam pagal kišenę) veda į niekur, dažnai tiesiog į moralinį (kartais ir finansinį) bankrotą.
Pramogaujančiai tautai reikalingi pinigai, kurie yra sunkiai uždirbami. Dažnam tenka lenkti nugarą nuo ryto iki vakaro, kad vakare ar savaitgaliais galėtų iki valiai papramogauti. Vardan šio dolce vita kartais nesilaikoma įstatymų ir bendrabūvio elgesio normų. Nes labai reikalingi pinigai… Neturint jų – lieka paskutinė galimybė žiūrėti šį gyvenimo stilių atspindinčias TV laidas. O tokių mūsų televizijos kanaluose tikrai netrūksta.
Pasak tyrimo, taip laiką leidžiančių žmonių turime apie 30 proc. Likę 50 proc. taip pat užsiima neaiškios kilmės „kita prioritetine veikla“. Iš viso 80 procentų. Šie žmonės renka Seimą, miestų tarybas – panašus renka panašų. Tą, kurį gali suprasti, kuris jam artimas. Taip atsiranda pramogaujantys, be saiko keliaujantys seimų nariai ir įvairaus lygmens politikai. Labai susirūpinę, iš kur gauti pinigų vis brangiau kainuojančioms pramogoms. Pagaliau derėtų suprasti, kad mūsų politikai yra mūsų pačių, visuomenės integrali dalis. Jie yra mūsų išrinkti ir turi visas savybes, kurias turime mes. Po to, jau patekę į įvairius parlamentus, tokie žmonės pradeda diktuoti “madas” pagal savo suvokimo lygmenį. Atsiranda grįžtamasis ryšys ir ratas užsidaro…
Todėl kaltinti juos, reiškia kaltinti save. Atseit, jie turi tarnauti, būti nesavanaudiški, mes juos išrinkome ir pan. O patys tuo metu galime laisvai pramogauti, “švęsti gyvenimą” ir laisvai leisti dažnai ne visai sąžiningai uždirbtus pinigus…
Išeitų, kad kalti visi ir tuo pačiu niekas. Tiesiog šiandien yra taip. Toks štai dvasinis kritimas. Belieka tikėtis, kad žmonės iš šio dvasinio apdujimo būsenos išeis patys, tam neprireiks 1500 Rusijos tankų. Kaip Gruzijoje. Nes tada gali būti jau per vėlu…
Pasaulyje yra dvi priešybės – turinys ir forma. Forma yra materiali ir išorinė. Kartais ji gražiai blizga, kartais ne. O turinys nematerialus, jis negali egzistuoti be formos, per ją jis pasireiškia. Šiandien dažnai pasitenkiname forma be turinio – vaikomės blizgučių, klausomės bevertės muzikos, žiūrime bukinančias ir destruktyvias televizijos laidas. Bet kokia kaina siekdami materialių tikslų, užmirštame dvasinius. Į užkaborius nustumiame tikrąją kultūrą ir dvasingumą. Žinoma, ne visi. Remiantis minėtu tyrimu – maždaug 80 procentų visuomenės. Gal iš tikro šiek tiek mažiau? Tačiau bet kuriuo atveju tai yra labai didelis žmonių skaičius.
Toks paminėtas gyvenimo būdas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Ilgalaikėje perspektyvoje ši “gyvenimo šventė” ištuština sielą, tapdama viena iš dvasinės kančios priežasčių. Besaikiai norai ir jų beatodairiškas tenkinimas įsiūbuoja gyvenimo švytuoklę. Iš pradžių linksma. Po to norisi ramybės. Bet švytuoklė juda su pagreičiu, jos stabdymas pareikalauja maždaug dvigubai daugiau laiko, nei įsiūbavimas. Kaip pasiekti bent kiek labiau harmoningą būseną? Kiekvienas kelių turi ieškotis pats. Ir jų yra ne vienas. Harmonija (arba priešybių vienybė) taps įmanoma tik tada, kai turinys įsilies į formą, o forma nebus tuščia. Jei graži merginų ar vaikinų popgrupė gražiai siūbuoja klubais – tai reiškia tik gražią išorės formą. Viduje ji tuščia. Ir iš šios tuštumos gali gimti tik kita tuštuma. Turinys atkeliauja kaip tikroji kultūra, dvasingumas, religija ir dažnai pasirenka ne tokias ryškias formas, nes vidinė šviesa nereikalauja išorinio spindesio. Ir tik į švarias formas gali būti įdėtas tikrasis (ne menamas) turinys.
Gera naujiena yra tai, kad po kritimo visada ateina kilimas, po nakties išaušta rytas. Tačiau kiekvienam žmogui šis “rytas” – labai individualus sprendimas pakeisti savo požiūrį į žmones ir pasaulį. Tik individualių sprendimų suma duoda rezultatą visuomeniniu mastu. Šis sprendimas – ne atsisakyti pramogų kaip tokių, o tiesiog pagalvoti, kam ir dėl ko mes gyvename, atrasti aukštesnius tikslus bent jau kaip tolimą siekiamybę, kelrodę žvaigždę. Ugdyti savyje principus ir vertybės. Siekti gyventi pagal juos. Po truputį, palaipsniui. Kiekvieno žmogaus mažas apsisprendimas yra labai svarbus. Maži upeliukai, įsiliedami į bendrą vandens tėkmę, suformuoja didžiausias pasaulio upes. Ir nė vienas apsisprendimas nepraeina veltui.
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
