Nesuprantu mūsų šalies Prezidento. Skaitau žurnalistų, politikos apžvalgininkų straipsnius, pasirodo ir jie nesupranta. Kam reikėjo vetuoti įstatymą dėl rezervistų, jei, pasak Prezidento patarėjų, jo turiniui jokių priekaištų nebuvo? Tačiau tai nesutrukdė šalies vadovui sušukti „Veto!”. Užkliuvo procedūriniai klausimai. Labai keista. Gal visuomenė žino ne viską apie neviešinamus tokio sprendimo motyvus?
Tuo pačiu, prezidentūrą pasiekus švaistūniškam valstybės biudžetui, tas pats Prezidentas jau aiškina, kad biudžetas blogas, tačiau Prezidento galios ribotos… Šiam tikslui (pranešti apie savo bejėgiškumą) perskaito kalbą per televiziją. Lyg koks Indijos jogas, atsietas nuo šalies realijų STEBĖTOJAS, pažeria eilinių apokaliptinių įžvalgų porciją. Suprantama, jei kritikuotų koks eilinis pilietis (tačiau mums, eiliniams, brangaus eterio niekas nesuteikia) - kiekvienas turime teisę pakeiksnoti valdžią nieko nepasiūlant. Tiesiog šiaip, sopuliui palengvinti. Kada šitaip kalba šalies Prezidentas – darosi nejauku. Stovėti nuošalyje ir kritikuoti yra paprasta, daug sudėtingiau įvardinus problemą siūlyti konstruktyvias išeitis šiai problemai spręsti. To šalies žmonės, manyčiau, pagrįstai tikisi iš valstybės vadovo. Ne abstrakčių pagraudenimų, o realių išeičių. Kiek šaliai kainuoja Prezidentas su visa Daukanto gatvės rūmų kariauna? Naujajame valstybės biudžete šalies vadovui taip pat skirta nemažesnė suma, nei buvo skirta šiems metams. Taip pat atseikėta pinigėlių prezidentiniam lėktuvėliui įsigyti.
Dabar įsivaizduokime, jog mūsų Prezidentas pasielgia principingai ir vetuoja šį išpūstą švaistūnišką biudžetą. Kaip pasielgia Seimas? Seimas, atsižvelgdamas į išsakytas pastabas, imasi karpyti asignavimus. Ir nuo ko gi pradeda? Teisingai, nuo Prezidentūros ir jos išsvajotojo lėktuvo... Norite gyventi taupiai, pradėkite nuo savęs. O nuo savęs pradėti, matyt, nesinori.Todėl lieka tik išlaikyti rimtą veido išraišką ir kreiptis į tautą. Lyg Lietuvos žmonės galėtų tą biudžetą apkarpyti!
Tačiau yra ir kita klausimo pusė. Dar einamaisiais metais patvirtintas biudžetas turi teigiamą poveikį užsienio investuotojams, yra suprantamas kaip tam tikras teigiamas signalas valstybės gyvenime. Tikras paradoksas. Blogas biudžetas geriau, nei jokio. Pradėjus naujuosius finansinius metus be patvirtinto biudžeto, priešingai, būtų kuriama netikrumo atmosfera. Finansų rinkos yra labai jautrios įvairiai informacijai, todėl biudžeto, koks jis bebūtų netobulas, patvirtinimas buvo įvertintas teigiamai. Prezidentui buvo iškilusi sudėtinga dilema. Labai norisi tikėti, jog priimant sprendimą buvo rimtai svarstomos įvairios alternatyvos ir galvojama ne vien apie prezidentinį lėktuvą.
Įstatymas dėl rezervistų buvo vetuotas ryžtingai. Paaiškinimai iš Prezidento patarėjo lūpų skambėjo skystai ir neįtikinamai. Kalbėta apie tautos supriešinimą ir kerštą. Jeigu šis įstatymas – kerštas rezervistams ir kitiems, tarnavusiems Lietuvai 50 metų (17 iš jų - Nepriklausomai Lietuvai) – tada štai toks kerštas išėjo dar skystesnis. Galima būtų kalbėti apie kerštą, jei Seimas priimtų įstatymą išvežti visus kolaborantus į Sibirą priverstinėms atostogoms (gerai, kad Sibiras dabar tapo užsieniu). Priešingu atveju, jokia vendeta čia nė nekvepia. Įstatyme tiesiog buvo pasakyta, jog tam tikra grupė žmonių tam tikrą ribotą laiką negali dalyvauti valstybės valdyme. Kad turėtų laiko ramiai namuose apmastyti savo praeitį ir padaryti iš to išvadas. Kad turėtų laiko aplankyti bažnyčią, prieiti išpažinties. Patiems gi taptų lengviau. O valstybė bei jos struktūros per tą laiką turėtų galimybę sustiprėti. Tačiau yra desperatiškai įsikabinta į valdžią ir privilegijas! Žinoma, kažkodėl šis faktas visiškai nestebina... Vis dėlto nustebino, kaip operatyviai Prezidentūra pateikė savojo įstatymo dėl rezervistų versiją. Kurioje numatytas dar vienas prisipažinimo bendradarbiavusiems su KGB terminas. Mat dalis jų per jau buvusį 6 mėnesių terminą to padaryti nespėjo. Gal jie ir dabar nespės? O gal jau sutarta, kad kai kuriems „valstybininkų komandos nariams“ metamas gelbėjimosi ratas? Juolab, prisipažinusiųjų pavardės nedelsiant įslaptinamos po devyniais užraktais. Ir bus galima toliau ištikimai tarnauti Lietuvos Valstybei. Šaunu. Suprantama, kad šiame projekte apie apribojimus rezervistams net neužsimenama.
Dabar išsiaiškinkime, kas ką šiuo įstatymu „kiršino“? 99 proc. Lietuvos piliečių nekolaboravo su sovietų valdžia ir šiuo pagrindu jų sukiršinti neįmanoma. Nes tai tiesiogiai šios žmonių daugumos neliečia. Maždaug vienas procentas gyventojų tarnavo KBG, darė ir padarė karjeras „komunistų“ partinėse struktūrose. Daug jų ir dabar „ištikimai“ tarnauja Lietuvai, gaudami nemenkas algas Nepriklausomos Lietuvos postuose posteliuose...
Taigi, Prezidentas nenori, jog šis vienas procentas būtų sukiršintas prieš likusius 99? Netikusios proporcijos. Tikrai sveikiau būtų šiuo pagrindu visuomenę „pakiršinti“ ir įvertinti to vieno procento piliečių veiklą. Pradžioje šiek tiek paskaudėtų, tačiau gydytojai žino, jog dažnai ligos paaštrėjimas yra gijimo pradžia. Kalbu apie desovietizaciją tačiau suprantu, jog tai skamba lyg science fiction. Netgi atrodytų elementariausios liustracijos jau septyniolika metų įgyvendinti nesugebame. Irgi nenuostabu, juk neliustruosi ir nedesovietizuosi pats savęs. Dabar valdžioje tų „buvusių“ tiek daug... Kaip niekada. Ir visi jie dabar Lietuvos patriotai, savo darbais spėję „įrodyti“ ištikimybę šaliai. Kai kas netgi knygas rašo, kad nuopelnai nedingtų istorijos sutemose. Jūs jais tikite?
Gal būt kai kurie iš jų ir pakeitė savo mastymą, tačiau yra akivaizdu, kad praeitį užbraukti ne kiekvienam pavyksta. O šiuo atveju nebuvo ir poreikio galvoti apie tai. O kam? Viskas gerai, gyvenimas nusisekė, karjeros sėkmingai tęsiamos. Pasikeitė ideologija, švenčiamos kitos šventės, kitur dedamos gėlės ir sakomos kitokios kalbos. Visa kita – kaip buvę ir anais laikais įgyti įgūdžiai visada praverčia.
Iš mūsų tereikia vieno – jog kartą per ketverius ar penkerius metus kaip avių banda ateitume prie urnų ir balsuotume, balsuotume... Už stabilumą, už tradicines ir mažiau tradicines partijas. Mums aiškinama, jog privalome pademonstruoti pilietiškumą ir ateiti į rinkimus. Lyg ir teisingai sakoma, tačiau kažko šiuose žodžiuose pritrūksta. Trūksta realios demokratijos turinio, kai už spalvingų iškabų matome gražiai užmaskuotą valdomos demokratijos modelį. Panašų kaip Rusijoje,. Tik pas mus nėra vieno galios centro ir vadinamo „nacionalinio lyderio“. Tačiau sprendimai priimami nemažiau efektyviai...
Norėčiau užbaigti šį straipsnį, siūlydamas galimas išeitis iš susidariusios situacijos. Tačiau jų nežinau. Jeigu jau valstybės Prezidentas nieko nepasiūlo...
Tačiau žinau viena – slogu net pagalvoti, kad greitai vėl teks pėdinti prie rinkimų urnų...
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
