Jeigu tikitės „šaudau gaudau“, į Marcelo Pineyro „Gronholmo metodą“ geriau neikite. Tiesa, gaudynių juostoje esama, tik gaudomi ne nusikaltėliai ar anaiptol ne „geručiai“, o „gabalų“ gabalai, kuriuos būtų įmanoma uždirbti gavus stambios tarptautinės korporacijos direktoriaus postą.
Jeigu tikitės ko nors panašaus į Jameso Foley „Glengarry Glenn Ross“, Michaelo Corrente „Amerikietiškąjį bizoną“, galų gale į Richardo Linklaterio „Juostą“, į filmą eikite be menkiausių dvejonių.
Vos prasidėjus seansui suvokiau, kad visas 115 minučių sėdėsiu išsižiojęs, tad nieko nelaukdamas iš anksto atvėriau burną. Jau pirmieji išskaidyti, intensyvūs kadrai iškart prikaustė dėmesį. Viename ekrano kampe Carlosas pasitikėjimo nestokojančiu veidu ramiai žingsniuoja į minėto darbo atranką, kitame – televizijos žinių vedėja susijaudinusiu balsu ir ispaniška greitakalbe raportuoja apie grėsmingą antiglobalistų demonstraciją, sukaustančią Madrido gyvenimą ir, paradoksalu, protestuojančią prieš gamtai, visuomenei ir kitų verslui žalingą didžiųjų korporacijų veiklą (apie tai, kodėl iš tikrųjų korporacijų veikla įtartina – Jennifer Abbott ir Marko Achbaro šedevre „Korporacija“).
Kontrastas žiūrovą ir Gronholmo metodu testuojamus atrankos dalyvius lydi visame filme. Dvi tikrovės. Kuri tikra, abejonių nekyla. Nors pačių dangoraižio viršuje Gronholmo testu egzaminuojamų personažų gatvėse siaučiantys protestuotojai tiesiogiai neveikia, toks M. Pineyro pasirinkimas nėra betikslis. Nusileiskite pas liaudį, verslo pusdieviai!
Filme – nei veiksmo, nei nebūtinai kvapą gniaužiančių automobilių lenktynių, nei sek… Atsiprašau, sekso yra. Nesu visiškas puritonas, tik, mano kuklia nuomone, scena tualete siužetui neprideda nieko reikalinga. Tik nereikalinga. Kodėl eiliniam studentui turėtų patikti toks iš pirmo žvilgsnio nuobodokas darbas? Pats sau atsakysiu klausimu: o kodėl vieniems patinka veikti, o kitiems kalbėti? Kodėl vieniems veikti yra kalbėti? Būtent – varomąja filmo jėga pavadinčiau vaidybą kalbant. Ne tik lūpomis, bet ir akimis, ausimis, kojomis.
Puikiai suprantu tuos, kuriems filmas nepatiko. Yra toks dalykas kaip skonio reikalas, o skanu šiuo atveju turėtų būti drama. Psichologinė drama, besisukanti apie konflikto, tyloje birzgiančios įtampos, o ne apie veiksmo ašį. Atrodytų, filmas apie nieką, apie paprasčiausią darbo atrankos pokalbį, tačiau puikūs, kokybiški dialogai, eklektiška kambario erdvė darbą verčia psichologiniu epu.
Beje, originalus scenarijus parašytas pjesei teatre. Nenuostabu – „El Metodo“ galėtumėte žiūrėti ir, pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro, scenoje.
Aktoriai, anot anotacijų, surinkti geriausi – Argentinos ir Ispanijos muilo operų žvaigždės. Mąstau sau, galbūt iš tikrųjų verta tikėtis, kad „LT United“ lietuviško žvaigždyno charizma sužibės ir tarptautinėje Eurovizijoje? Nes kažkodėl Lietuvoje ispaniškos Gronholmo metodo aukos žiba ir dar kaip. Didžiosios jų dalies mes, kartais „Dainavos padavimuose“ užsikasusius kurmius primenantys lietuviai, nepažįstame.
Ironiška, bet būtent kurmį Enrique (netikrą atrankos dalyvį, korporacijos žmogiškųjų išteklių darbuotoją, kurmiams suprantama kalba, psichologą) puikiai suvaidina Ernesto Alterio. Ko vertas vien jo atsivertimas iš nervingo bambeklio į visagalį psichologą. Spindi žavioji Montse (Natalia Verbeke), kurios naivus elgesys – tai, ko reikia vyrams, tačiau ir tai, ko reikia jai pačiai, kad vyrus kvailintų.
Gaila, kad, mano manymu, prasčiausiai pasirodę aktoriai Eduardo Noriega ir Najwa Nimri pagal siužetą žiūrovams rodosi ilgiausiai. Kita vertus, galbūt tokia jų užduotis? Būti neįtikinamais?
Juostą vertėtų peržvelgti būsimiems verslo banginiams ir LNK. Gronholmo metodas būtų naudingas ir darbdaviui, norinčiam mąstančio, drąsaus, nebijančio imtis iniciatyvos darbuotojo, ir pretendentui į darbą, kuris tokios nuožmios atrankos metu įsitikintų savo galimybėmis ar trūkumais. Be to, parodoma žiauri konkurencija elitinio verslo padangėse.
LNK? Kodėl LNK? Išskaidykite filmą į dvi dešimtis epizodų, visus juos palydėkite užkadriniu balsu, kiekvienam jų pridėkite po dešimt minučių reklamos ir penkis mėnesius rodykite Lietuvoje dar neregėtą realybės šou. Nereiks net Vytauto Šerėno vadovaujamos kompetentingos komisijos.
Cha, norėtumėte sužinoti, koks tas Gronhomo metodas? Dievaži, nueikite į filmą...
