Romanas apie viešuosius ryšius, - tema, ak, kaip madinga, ir Beigbederio romanas krinta į kultūriškai, emociškai ir reklamiškai išpurentą lietuvišką dirvą. Tai jau antroji skandalisto Beigbederio knyga lietuviškai - pirmasis jo vertimas “Meilė trunka trejus metus” buvo pernai. Tai buvo topinis romanas moterims apie tai, kaip vyrai myli, ir vyrams, apie tai, kaip jie myli moteris.
Pasisekimas buvo, nors knyga nebuvo stebuklas, o “14,99 euro” romanas visų pirma žmonėms, adresatas neribojamas lytimi. Veikiau tai romanas abiejų rūšių (lyčių) pirkėjams ir rinkėjams, kaip jie maustomi. Taigi.
Antroji priežastis, dėl ko Beigbederis telpa į kontekstą, - beveik nauja Zitos Čepės/Čepaitės knyga, antrasis jos romanas irgi buvo “apie tai”. Apie lietuvišką viešųjų ryšių kompaniją, tik be užkulisių, užkulisiai ten po kelnaitėmis, o ne socialiniai. Z. Čepė nerizikuoja pabėgti iš VRŠ aplinkos ir užsklandėlių neatskleidžia.
Trečia priežastis - jau metus Lietuvoje siaučiantis ažiotažas apie madingiausią dabar profesiją, nunešusią su savimi pusę žurnalistų - viešuosius ryšius, tuos, kurie patyliukais ir ne visai patyliukais padarė ir prezidentą, padarė ir Europos Sąjungą. Jie dabar madoj. Bet laiko fasoną, cinizmas moderuotas, mažom dozėm, pagąsdinimui ir reklamai, - jei viešieji ryšiai, tai viešieji ryšiai.
Beigbederio romanas trenkia iš vidaus ir per kepenis visoms toms firmoms, kuriose jis, kad ir gerdamas ir debošuodamas, dulkindamasis ir šniaukšdamas kokainą, nuveikė didelį darbą, padarė jose karjerą ir niekas jo už nieką neišmetė - toks buvo vyras kietas. Ir tai tikra tikrutėlė istorija, Beigbederis senas VRŠ “specas”. Tai, ką jis sako, tikra tiesa. Kad ir tokia smulkmena - visos dantų pastos vienodos ir skiriasi tik kvapu, šiaip tai valo šepetukas.
Dantis, tarkime. Reklamos sritis kupina melo, bet ne visai. “Nelaikykite pirkėjų kvailiais, bet jie tokie yra!” - skelbia vienos garsiausių pasaulio firmų vidinis šūkis.
Reklaminės kampanijos veda ekonomiką, teigia Beigbederis, o ekonomika duoda darbą ir produkciją, kuri niekam nereikalinga. Sustojus ekonomikai, ištiks paralyžius, tad ir reikalinga, kad pirkėjas pirktų tai, kas jam nereikalinga. Vakarų ekonomikos variklis - reklama. Ir valdovai - čia jis iki galo neapsisprendžia, ar viešieji ryšiai, ar ekonomikos didieji šulai, samdantys viešųjų ryšių kampanijas juodiems darbams. Užsakovams reikia patikrinto dalyko, kad žmonės būtų avių banda, - žinoma, kaip reaguojanti, ir iš anksto žinoma, kaip perkanti. Reikia, kad nesąmoningi veiksmai pavirstų pirkimo veiksmu, - aiškina Beigbederis. Ir todėl “reikia, kad kas nors gamintų reklamas, kurias jūs matot visur: agentūros prezidentas ir jo komercijos direktoriai parduoda jas savo klientams - užsakovams, apie jas rašoma spaudoje, jas parodijuoja per teliką, išnarsto studijų centruose, jos didina produkto žinomumą ir, beje, pardavimus. Bet galų gale yra dar ir jaunas gaidžiūkštis, kuris sėdėjo kėdėj ir kūrė jas savo makaulėje, ir tas gaidžiūkštis vertas labai daug, nes jis - Pasaulio Valdovas” (p. 41). Tiesa, tie valdovai ryja narkotikus, geria, organizuojasi iškrypimus ir supervakarėlius, jiems firmos dosniai užmoka už reabilitacijos kursus, aukščiausio lygio, ir vėl įkinko atgal daryti pinigus ir verslą. Ir reklamas: kaip “Fordo”: “VIENA JŪSŲ PUSĖ NEGALI ATSISPIRTI - O KITA TEGU UŽSIČIAUPIA; dar šedevrų šedevras: “KAVA MAMIE. YRA IR GERESNĖ KAVA. GAILA, KAD JI NEEGZISTUOJA”. Tokios reklamos yra jėga ir niekur nedingsi, kita vertus - tai jau valdymas, trenkimas per sąmonę ir pasąmonę ir manipuliavimas apytušte vargšės šeimininkės pinigine, kad iš jos išriedėtų monetos nereikalingiausiam pirkiniui, kurio reklamą ji ką tik matė.
Beigbederis aprašinėja sielos ir kūno būsenas, - nuo gana prakilnių, iki gynybinių. Kaip visada, visą tą erzelį ir mintis lydi debošai, orgijos, aprašyti su išmanymu, ir kokainisto pagirios, ir pačių originaliausių iškrypimų paieškos internete, - taip tie pasaulio valdovai vaduojasi nuo naštos jį vežti. Džiaugsmo čia nedaug, o cinizmo aibė.
Užtikrinu - tema madinga, užkulisiai atidengti stropiai ir uoliai, užuolaida užversta iki galo ir matosi procesai su detalėmis. Beigbedrio herojus praranda lyg ir užsimezgančią šeimą, praranda netgi prostitutes ar akimirksnio drauges, jo gyvenimas bevaisis, nors ir perkrautas daiktais, bičiuliai - tie dažniausiai nieko sau, tokie patys, tik gal mažiau imantys į galvą ir radę savo originalias stručio pozas. Herojus, čia jis pats Beigbederis, pašėlusiai nori išeiti iš žaidimo, bet paradoksaliai kyla karjeros laiptais vienoje prestižiškiausių ir seniausių reklamos firmų.
Pridėkite stilių, receptus, kaip jus apgaudinėja firmos ir reklama (maloniausia skaitymo dalis) ir galiausiai kuklią herojaus svajonę - išleisti knygą, už ją būti išmestam, pagaliau ir atsidėti seksui su dviem, ar kiek ten, blondinėmis negyvenamoje saloje, bet su vila, o joje - milžinišku “American Expres” šaldytuvu. O kas ten viduj, galite įsivaizduoti, ten viskas.
O gal paskęsti lagūnoje? Irgi ėjimas.
O gal sėsti į kalėjimą Floridoje už senutės užplumpinimą?
Jau nesvarbu. Knyga padaryta.
Beigbederiui pavyko - jis parašė bestselerį, jį ištrenkė, jis gavo pinigų ir akcijų už atleidimą už darbo ir dar už daugiamilijoninį pelną atnešusią knygą. Kuri padaryta ir išreklamuota pagal pačias geriausias reklamos taisykles. Tai viešųjų ryšių šedevras. Ratas apsuktas puikiai, ne veltui sistemoje dirbta dešimt metų.
Ir ši knyga - tos pačios sistemos dalis, amžino reklamos rato dalis ir tai ne santykių su viešaisiais ryšiais nutraukimas, ne spjūvis Reklamai į veidą, o nuolankus ir įmantrus piruetas prieš šią damą.
Frederic Beigbeder. “14,99 euro”. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė. Vilnius: “Tyto alba”, 2003. 244 p. (serija “Garsiausios XX a. pabaigos knygos”). Tiražas 3000 egz.
