Europa mums - nuolankumo ir pamaldumo objektas. Atvyksta komisarai, laimina, giria, duoda velnių. Svaigstame nuo naujų vėliavėlių. Bet Vakarai ir Europa - sena Lietuvos interesų zona. Tokius mokytojus žemaičiai pačius mokydavo kuokomis. O Brandenburgas, Rytų Prūsija, Lenkija buvo lietuvių veržimosi tikslai. Tad į Vakarus ėjome nuo seno. Dabar antras etapas.
Tą reikia suprasti. Mes veržėmės visomis kryptimis ir Vakarų kryptis tarp mūsų kunigaikščių buvo pakankamai madinga. Iki santaikos su Lenkija į ją buvo surengta per tris šimtus žygių ir išpuolių, ji buvo nuniokota. Teutonų ordinas buvo atsikviestas į Kulmą neatlaikius nuolatinių žiaurių prūsų karinių ekspedicijų. Baltų spaudimas į Vakarus buvo toks intensyvus, kad jie, su visomis savo riterijomis, šarvuotėmis, fortifikacijomis ir ginkluotėmis turėjo stabdyti mus net dviem ordinais, įspausdami Lietuvą tarp žnyplių. Bet vis vien jungtinės Europos pajėgos gavo į nosį kelis kartus. Paskutinį sykį prie Žalgirio. Po to ėmėme dirbti Vakarams. Jie nebūtų atsilaikę be lietuvių, lietuvių sąjungininkų rytų slavų, be lenkų pagalbos, o mobilizuojantis veiksnys čia buvo Lietuva. Jei Lietuvos geopolitika būtu pasukusi drauge su totoriais, Europos nebūtų likę.
Mes turime išsikratyti visus kompleksus, kaip jų nusikratė lietuviai, kirsdami Oderį ir siautėdami Berlyno apylinkėse ar siaubdami Pavyslį. Vakarai - tai mūsų teritorija ir neturime jos bijoti.
Bet kaip paimti Vakarus šiandien, kai kuokos ir karinė strategija netinka?
Aibė būdų. Vienas - tai tranzitas, kuris jau seniai naudojamas. Tik žmonės su kario raitelio genais gali ginti šituos baisingus treilerius iš vieno Eurazijos krašto į kitą, nemigę, nesišlapinę, pakeliui apšaudomi - bet Vakarų Europos plentuose iki dabar kas antra “fura” lietuviška. Tai genai, klajoklio genai, padedantys išsėdėti vienumoje, stepėje ant žirgo, susiliejus su juo ir nuolat patiriant pavojų. Bet tai labai labai lietuviška. Lietuvis balne yra lietuvis savo stichijoje. Tai veikia, tai matome.
Antras. Geriausia maisto produkcija yra Lietuvoje. Ir maisto apdirbimo pramonė, ir asortimentas. Alus puikus. Bemaž visa produkcija pas mus ekologiška. Baldai eksportui vos spėjami gaminti. Belieka dar ištęsti Europon mūsų prekybos didžiuosius tinklus. Reklamuoti samanę - lietuvišką viskį kaip gryniausią produktą Europoje.
Nėra ką čia kalbėti, lietuvių verslininkai ir gamintojai turi po ranka aukščiausios kokybės produkciją. Reikėtų imti ir paleisti visai situaciją atitinkantį šūkį - lietuviška produkcija geriausia ir ekologiškiausia! Tam reikia reklamos ir geros viešųjų ryšių strategijos bei lietuviškų prekių atpažinimo ženklų - bet viskas tik turi būti perimta į vieną koordinacinį eksporto centrą.
Žinoma, kad ES rinka persotinta. Bet joje niekada nebus per daug ekologiškos produkcijos. Ir šiaip - lietuviškų virtuvių tinklas pietinėse ES šalyse neįsivaizduojamas, tačiau Vokietijoje ar Skandinavijoje skilandis ar net cepelinai su lietuvišku alumi ir ypač duona - kuriai Europoje nėra atitikmens - eitų ir suktųsi. O pirmas šūkis būtų - išmokyti Europą valgyti lietuvišką duoną, iš serijos “kartą pamėginęs negali sustoti”. Tačiau čia išties pramonei, verslui, viešiesiems ryšiams reiktų susieiti kartą ir įsteigti koordinacinį centrą. Pigiau ir paveikiau.
Trečias. Mūsų emigracija. Į ją įvairiai žiūrima Lietuvoje - tai kaip į vargšus, išvykusius dėl duonos kąsnio, tai kaip į genofondo praradimą. Abu požiūriai teisingi. Bet tai ne tragedija. Iš Lietuvos tretieji broliai, nepaveldintys ūkio, emigruodavo visada; visada vaikinui, kuris čia neturėjo žemės, likdavo kelias į pietus ir vakarus, kelias į karą. Iš jo jis arba negrįždavo, arba grįždavo apsikrovęs vergais ir sidabru.
Emigrantams reikia įkvėpti mintį, kad jie ne išvytieji, ne bado emigrantai, ne atstumti nuo Tėvynės ar atsitolinę. Jie yra Lietuvos ateities pagrindas. Jie užsidirbę vis vien grįš. Pasiliks nedidelė dalis.
Yra ta lietuviška nostalgija ir ji suveiks geriau už bet kokius emigrantų grįžimo centrus. Daug geriau emigrantų koordinacijos ir savikoordinacijos centrai, kurių idėja būtų - telktis atskiruose rajonuose, sudaryti kvartalus ar kvartalėlius, gyventi drauge, padedamiems vieniems prakusti, kitiems daryti karjerą ES versle ar politikoje. Įsitvirtinę ten gali likti - jie vis vien bus lietuviai. Ambasadoriai. Ir kiekvienas emigrantas save turi suvokti ne kaip atplaišą, o kaip dirbantį ir veikiantį savo ir Lietuvos interesų atstovą. Tokį tautišką Štirlicą. Žaidimas? Ne, mes turime apgyvendinti Europą. Lopinėliais. Vieni grįžta, kiti atvyksta į jų vietas, gal ir į darbo, gal į tuos pačius butus. Tada emigracija taptų ne individualiu pasiryžėlių šuoliu į nežinią, o reguliaria cirkuliacija tarp Lietuvos ir emigrantų kontroliuojamų Europos žemėlapio taškų.
Taigi anklavai. Realūs anklavai, miestuose veikiantys pagal Niujorko modelį, o nedidelėse gyvenvietėse gal net imant dalį politinės valdžios per savivaldybes. Ir emigrantų savitarpio pagalbos ne, ne departamentas, o kokių penkių žmonių, pageidautina, pačių iš “emigrantų sluoksnių” ir, pageidautina, jaunų, grupė, leidžianti tobulai keistis informacija tarp “žemyninės Lietuvos” bei anklavų ir tarp emigracijos bendruomenių. Tada emigracija taptų ne smūgiu genofondui, o mąstymo ir energijos cirkuliacijos ratu tarp Lietuvos ir emigrantų teritorijų.
Taigi idėja būtų paprasta - kelti Lietuvos sienas ne karo keliu, o per emigraciją.
Be to, kiekvienoje šalyje lietuviškoje ambasadoje vėlgi turi būti žmonės, išmanantys tą šalį ir perėję nuo braškių rinkėjų stadijos iki chirurgų ar kompiuterininkų. Ambasados turi samdytis tokius žmones, kad jie ieškotų ne tik ir ne tiek fondų (tarkime, savo miestelio restauravimui), bet iš esmės silpnų nišų rinkoje. Bet tai turi būti jaunimas, o ne diplomatai profesionalai, kurie tokiems “smulkiems” darbams neturi nei energijos, nei gebėjimų.
O diplomatai turėtų naudoti bendrą geopolitinį kontekstą. Mes nieko neišlošime, jeigu bursimės su smulkesnėmis ar stambesnėmis šalimis į laikinas koalicijas. Tai politinės smulkmės žaismas, nublokšiantis mus į statistų zoną (kas be ko, tai irgi reikalinga). Lietuva turi stiprią Užsienio reikalų ministeriją ir gali sužaisti tą, ką jau sužaidė formuodama “Vilniaus dešimtuką”.
Kol kas niekas padoriai nežino, kaip elgtis eventualių ES ir JAV interesų susidūrimo atvejais. Lietuva galėtų suformuoti “pusiausvyros bloką”. Nebūtinai iš tų šalių, kurios atėjo su pastaruoju šaukimu į ES. Bet tokią grupę, su kuria turėtų skaitytis ir prancūzai, ir vokiečiai, ir amerikiečiai. Kažkas panašaus į Neprisijungusių šalių judėjimą šaltojo karo metais. Tai yra sukurpti bloką, nuo kurio pozicijos priklausytų, ar ES elgsis JAV atžvilgiu taip, kaip nori Paryžiaus-Berlyno ašis, ar taip, kaip norėtų, kad Europa elgtųsi, Jungtinės Valstijos. Tas blokas veiktų nebūtinai politinėse aikštėse, bet jo egzistavimas būtų faktas. Ir būtų galima sukurpti faktorių X, į kurį turėtų įsiklausyti ir ES senoliai, ir JAV. Pusiausvyros faktorius. Nelabai didelis akmenukas, bet būtent nuo jo apsisprendimo gali priklausyti, grius vežimas ar važiuos toliau.
Visa tai, apie ką dabar rašiau, yra ne stebuklo sritis, o tai, kas jau vyksta, ir tik reikia šiems procesams netrukdyti. Netrukdysime, jei baigsime su savo kompleksais.
Savaime suprantama, priduriu baigdamas, kad tai tik keli Europos paėmimo štrichai, padėtis yra fantastiška ir galimybių bei kelių yra daugiau.
