“NK verslas” jau pastebėtas sykiais pasielgiantis kaip savitą braižą turintis žurnalas, kurį vartyti gali intelektualus skaitytojas, ir nebūtinai su verslo profiliu. Gruodžio-sausio numeris įdomus galinga “vinimi”, kurios nesugebėjo įkalti kita periodika. Čia pokalbis su paslaptinga kompanija, atvedusia Rolando Pakso įvaizdį į valdžią. Mįslingi, paslaptingi, neišvengiami, demoniški?
“NK verslas”, 2002 gruodis / 2003 sausis. Tekstų neblogų daug: smalsiai galima skaityti apie rinkų prognozes, visai kaip astrologų traktatus; apie Artūrą Zuoką, kuris, atrodo, yra vienintelis Lietuvos politikas, kurio veikla matoma; ir, svarbiausia - Rūtos Grinevičiūtės straipsnis “Smegenų užkalbėjimas”. Apie tris, kaip dabar vadinama, viešųjų ryšių bendroves, pirmaujančias Lietuvoje. Tai “A. Jonkus ir partneriai”, “DDB and Co. ir Katkevičius” bei “Viešųjų ryšių partneriai”. Tai vadinamieji “piarščikai” - kai kurie iš jų išvežė ir išrinktąjį prezidentą. Ir dirba daugelyje sričių, paveržusios iš žurnalistikos gerus protus.
Cinizmo niekas neslepia. Veikiau su pasimėgavimu demonstruoja. Sugebėjimą nesiskaityti su aplinkos, moralės dėsniais. Globalizacijos kūdikėliai. Su paauglišku mąstymu į dešinę nuo libertarizmo. O kad kūdikėliai kabina makaronus ne tik publikai, bet ir klientams, jie irgi neslepia. Svarbus rezultatas. Patenkintas užsakovas. Nukaltas įvaizdis. Tai kompanija, panaši į biržų maklerių aukštąją lygą, - jie gali pagal užsakymą “padaryti” banką, gali sugriauti, gali iškelti.
Lietuvoje jie tyliai ir maloniai suteikia sau kiek demoniškus pavidalus, maždaug “mes kieti”, “mes su pačiu velniu košę valgom ir dar valgysim”. Pokalbis su žurnaliste kažkodėl atviras. Matyt, R. Grinevičiūtės kolegos, o be to - ne didžiajai žiniasklaidai, o tiems, kurie supranta reikalą.
Cinizmas demonstruojamas nuo pat pradžių. Kai kurios universalios Vakarų ir Rytų “imidžmeikerių” taisyklės gali nepatyrusį versti iš koto. Galioja (ir viešai) ir tokioms institucijoms kaip “Amerikos balsas”. Pacituosiu kai ką apie juos ir taisykles iš R. Grinevičiūtės teksto:
“Naivu klausti, ar tikrai reikia būtent šito prezidento, to banko, ano tinklo. “Klientas yra gamta, duotybė”, - sako vienas iš jų. Kai jie imasi darbo, viešųjų ryšių agentūrų klientai tampa “duotybe” ir jų hipnotizuojamai miniai. Ir tiesa čia - tik šalutinis veiksnys, kuris gali sukelti krizę. Kodėl? Štai kodėl:
1. Visa tiesa gali varžyti. Tinkamiausias kai kurių problemų traktavimas yra jų nutylėjimas.2. Visos informacijos vis vien nepasakysi, todėl mes sakome tiesą, bet nesame moraliai įpareigoti sakyti visą tiesą kiekvienam.3. Propagandai tiesos nepakanka. Propagandai reikia tiesos, kuri suvokiama kaip tiesa [...].5. Mes siekiame parodyti, jog mūsų politika yra teisinga, todėl platinamos žinios turi atitikti faktinę padėtį, tačiau nešališkumas visiškai nebūtinas.6. Tyčinis, bet atsargus tendencingumas ir atranka yra propagandos meno dalis.7. Auditorijai, kuri jums tiki, objektyvumas visiškai nereikalingas. Visa, kas gali būti susieta su klientu, turi būti pademonstruota tinkamoje šviesoje...” (p. 29-30).
Tokiais ir panašiais principais reklamuojamos firmos, bankai, naftos koncernai - ir tai jau Lietuvoje. Prisiminę išrinktojo prezidento rinkiminę kampaniją galime pasakyti, jog išties visa tai jau buvo. “Piarščikai” svaigsta nuo savo svarbos ir galybės, ir to, kad jie vadovaujasi moraliniu ciniko kodeksu. Ką gi, šiuos principus paėmus, jie išties rodo, kad tokia propaganda verta vadintis gebelsiška. Net sovietinė buvo uždaresnė ir ne tokia įžūli. Kodėl taip? Jokios paslapties - šitas kodeksas yra įvaizdžio darytojo moralinis kodeksas, o jis pasiskolintas iš reklamos. Reklama yra gebelsiška. Ji amorali, ciniška, nutylinti tiesą ir kaip tiesą duodanti tai, kas turi būti suvokiama kaip tiesa. Ši propaganda skiriama masėms muilinti. Ir pinigams daryti. O pinigai dar labiau atpalaiduoja cinizmo rezervuarą nei ideologija. Pinigai apčiuopiami ir įvaizdžio daryme labai greiti. Ideologija - apčiuopiama daug mažiau. Tad ir įvaizdžio darymas čia siekia rezultato ir vien tik jo. Jokio dairymosi į šalis. Tai reklama, su kuria mes jau pažįstami. Bet jei anksčiau buvom pažįstami su prekės (įvaizdžio) reklama, dabar - su renkamo asmens įvaizdžio kūrimu bei reklama.
Nieko čia pritrenkiančio. Prezidentas ar skalbimo milteliai. Technologijos artimos.
Už kadro visa šita publika duoda suprasti, kad jie ir kuria šiuolaikinę tikrovę, kuri remiasi įvaizdžiais. Taigi jie apytiksliai yra valdančioji publika, penktoji valdžia, todėl ir turi teisę būti paslaptingi ir pilni demoniškos romantikos.
Išties tie dalykai egzistuoja ir per Rusiją politinės bei verslo reklamos technologijos pasiekė mus. Galima ūbauti: šakės, dabar ta kompanija mus valdys, bent jau mases per balsavimą. Darys bankus, naftą, politikus, žurnalistus jau padarė. Ir prezidentą.
Vis dėlto visagalybė perdėta. R. Paksas yra pavyzdys. Jie, tie vyrukai, padaro, ką žada. Tačiau ne viskas taip paprasta. Paksas išrinktas per savo įvaizdį, kirtusį per žemutines dalis. Žemutinės psichės dalys universalios, tačiau mąstantys atsispyrė. Vyrukai turėjo garantuoti įvaizdį, kuris nugalėtų per rinkimus. Jie savo padarė. Įvaizdis nugalėjo. Tačiau Paksas, įrengtas į autokrato kostiumą, nelenda pro Prezidentūros duris. Jis negali veikti kaip Paksas, jis veikia kaip autokratas populistas su keistos kilmės liberaldemokratų ereliu ant kokardos. Toks įvaizdis rinkimams tinka, jis mielas plebsui, tačiau valdyti jis pragariškai trukdys iki pat išrinktojo prezidento kadencijos pabaigos. Paksas jau nebegali paaiškinti, kad jis Paksas, o ne autoritariškas lietuviškas Lukašenka. Kompanija kūrė įvaizdį, skirtą nugalėti, o ne valdyti. Kas bus po pergalės, nieko nedomino. Cinizmas atsisuko kitu galu. Paksas įvilktas į autokrato populisto kostiumą ir normaliai prezidentauti neišeis. Jam asmeniškai papuolimas į šitas rankas tapo didele tragedija kaip žmogui. Politiniams priešininkams, žurnalistams tai saldainiukas. Pakso kaip žmogaus gaila, bet nereikėjo lįsti, kur veikiama dėl aklo rezultato, o ne to rezultato funkcionavimo ir perspektyvos.
Velniava visada pasižymi tuo, kad pridaro broko. Išrinktojo prezidento įvaizdis brokuotas.
Žalia dar ta “piaro” publika, jaunimas, šiaip ar taip. Savo žaisliuku paversto branduolinio reaktoriaus jie nesuvaldo patys.
