Ką pasakytumėte apie mokytoją, kuri tyčia savo penkiolikmetį auklėtinį pasiuntė į kabinetą kažko atnešti, ten vaikiną užklupo ir pabučiavo. O paskui mokytoja siuntinėjo savo auklėtiniui žinutes ir kvietė susitikti. Sakysite, pikantiška istorija, ko gero, verta pirmojo Lietuvos dienraščių puslapio.
Taip pasielgusi mokytoja Šelė Vait sulaukė dėmesio ir Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, ne pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Jos bylą nagrinėja Lydso teismas. Nuosprendis dar nepaskelbtas. O Leičesterio teismas neseniai dvylika mėnesių kalėjimo lygtinai nuteisė mokytoją Nikolą Prentis. Realios laisvės atėmimo bausmės merginai padėjo išvengti tai, kad suvedžiotas auklėtinis teismui aiškiai pasakė nenorįs, kad jo buvusi mokytoja keliautų į kalėjimą. Viešumas jau buvusi pakankama bausmė priekabiavusiai pedagogei.
Papasakoti šiuos nutikimus paskatino viename didžiųjų mūsų dienraščių aprašytos lietuviško gyvenimo būdo istorijos. „Per pamoką įsižiebę jausmai išlaikė egzaminą. Mokytojo ir moksleivio meilei dažnai tenka atlaikyti aplinkinių apkalbas ir patyčias...“ - rašoma dienraštyje.
Iš tiesų Europos Sąjunga labai įvairi ir toje įvairovėje kartais būna sunku susivokti. Vienoje Bendrijos šalyje nepilnametį suvedžiojęs pedagogas stoja prieš teismą, o kitoje už tokius pat veiksmus tampa dienraštyje aprašytos istorijos herojumi.
Nesvarbu, patinka ar ne jums tos istorijos ir jų interpretacijos Anglijos teismuose ar Lietuvos žiniasklaidoje, sakysite, kad tai gali būti pavyzdžiai, liudijantys laisvos minties sklaidą mūsų šalyje. Drįstu suabejoti. Veikiau tai akivaizdus simptomas, rodantis, kad per penkiolika nepriklausomybės metų žiniasklaidos laisvės klausimas taip ir neišspręstas.
Taip, yra įstatymai, Konstitucijos nuostatos. Tačiau žiniasklaidos laisvės vien priimdamas įstatymus neįgyvendinsi. Patys žurnalistai ta laisve turi rūpintis kasdien ir nepamiršti, kad laisvė turi dvi lygiavertes puses. Yra laisvė nuo ko ir laisvė vardan ko.
Žiniasklaidos laisvė nuo savininkų, nuo valdžios, nuo reklamuotojų, nuo informacijos šaltinių... Kai taip pradedame smulkinti paminkliškai iškilią laisvės sąvoką ir atidžiau pažvelgiame į to paminklo daleles, mažai jose belieka apčiuopiamos prasmės.
Dar sudėtingiau mūsų žiniasklaidai būtų atsakyti į klausimą, dėl ko ji naudojasi savo laisve. Dėl saviraiškos, teisių gynimo, kritinio požiūrio, nuomonių įvairovės?
Laisva spauda pirmųjų puslapių herojumi gali padaryti bet ką. Šiandien ji taip ir daro. Netikėtumo efektas, kvapą gniaužianti intriga, pikantiškos smulkmenos... Išsilaisvinus nuo doros ir padorumo tik iš pradžių jaučiamasi nesmagiai.
Prieš keletą metų savotišką išbandymą patyrė Čekijos žiniasklaida. Kroatijoje atostogavusią jauną ir žavią švietimo ministrę Petrą Buzkovą kažkas iš tautiečių pajūryje nufotografavo iki juosmens nuogą. Mėgėjui paparacui šios sensacingos fotografijos ilgai nepavyko įsiūlyti nė vienam didesniam - net ir bulvariniam - laikraščiui. Susigundė tik vieno pradedamo leisti bulvarinio dienraščio redakcija. Tačiau tiražo ši fotografija nepadidino, o gal net tapo viena priežasčių, paskatinusių greitą to leidinio bankrotą. Čekijos žurnalistų bendruomenė fotografijos spausdinimą smerkė.
Nežinau, kaip Lietuvos spauda išlaikytų tokį laisvės ir padorumo egzaminą. Tuomet vienas mūsų dienraštis Buzkovos fotografiją persispausdino.
Turime laisvą spaudą. Tereikia atsakyti į klausimą: laisvė vardan ko?
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas.
www.lrt.lt
