Tikriausiai turite bičiulį, o gal ir ne vieną, kuris pasididžiuodamas, save vadina darboholiku. Suprask, tokiu, kuriam darbas už viską svarbiau. Tiesa, „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžio „darboholikas“ dar nerasite. Pritarčiau akyliesiems kalbos grynumo puoselėtojams, nepripažįstantiems tokio netaisyklingo naujadaro.
Tačiau nepaisant kalbininkų pastangų išguiti šį žodį, darboholizmas, kaip reiškinys, pas mus darosi vis madingesnis.
Ir kas čia bloga, jei žmogus save atranda darbe, pasiekia gerų rezultatų. Atrodytų tai galėtų būti naudinga ir jam pačiam, ir visuomenei. Tačiau šiandien darboholizmu galima pridengti bet ką.
Pusiau rimtai, pusiau juokais, pažvelkime, kur nuveda toks ribų tarp asmeninio gyvenimo ir darbo ištrynimas. Pavyzdžių lengviausia būtų rasti šviežiausiuose Lietuvos visuomenę graudinančiuose skandaluose.
Atrodo, kad Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ direktorius, išgarsėjęs savo didžiuliu atlyginimu ir nusispjovęs į visus raginimus atsistatydinti, sugebėjo suburti tikrą darboholikų kolektyvą. Kaip kitaip paaiškintumėte būtinybę naujajame leidyklos pastate įrengti ir ne visai kuklų pramogų kampelį. Darboholikai valdininkai, nepasitraukdami iš savo darbo vietų, turi galimybę ir atsipūsti.
Keista, kad šiandien privilegijų medžioklės taikinyje atsidūrė Seimas ir jį aptarnaujančios įstaigos, o pamirštamos, pavyzdžiui, vyriausybės ar savivaldybių valdininkų privilegijos. Parlamento svarstymai, ką daryti su savo autoūkiu, siuvykla ar kirpykla, pakeisti kanclerį ar ne, toli nenuves, jeigu į problemą nebus pažvelgta visos valstybės kontekste. Matyt esama sistemos klaidų, reikia esmingų pokyčių, o ne vien kosmetinių vienos ar kitos organizacijos pakeitimų.
Lietuvoje per šešiolika nepriklausomybės metų taip ir nesugebėta pasiekti pusiausvyros tarp suteikiamų galių ir atsakomybės. Tokia neatitikties problema prasideda valdžios viršūnėse ir nusidriekia per visas valdymo institucijas. Sutiksite, kad didžiausia atsakomybės našta už valstybę Lietuvoje užkrauta prezidentui, o galios suteiktos ministrui pirmininkui. Todėl pas mus ir įmanomas toks paradoksas, kai dviejų tuoj pat suskubusių atsistatydinti patarėjų nuodėmės suduoda stiprų smūgį prezidentūros autoritetui, o Turniškių kotedžus keliolika kartų pranokstanti „Draugystė“ lyg niekur nieko grimzta istorijon ir nė kiek nepajudina premjero pozicijų. Tam, kam užkrauname atsakomybės naštą, bandome taikyti doros reikalavimus. Tie, kas turi valdžios svertus, paiso tik teisės, bet ne teisingumo.
Bene geriausiai galimybes, kurias suteikia ribų tarp galių ir atsakomybės nutrynimas, šiandien Lietuvoje suvokia Darbo partijos vadovas. Viktoras Uspaskichas sugebėjo sukurti tokį poveikio valstybės valdymui mechanizmą, kuris politiką atleidžia nuo bet kokios atsakomybės. O manipuliavimas koalicijos taryba, sugebėjimas Seimo komisijas paversti veiksminga politinio spaudimo priemone Darbo partijos vadovui suteikė neformalią įtaką, beveik prilygstančią ministro pirmininko įgaliojimams.
Uspaskicho sukurtasis šeimininkavimo Lietuvoje modelis yra gerokai pranašesnis už vos prieš porą metų nesėkmingai mėgintą diegti visuomeninių prezidento patarėjų instituciją. Pamenate, tuomet buvo toks Borisovas, pasiryžęs už dyką patarinėti valstybės vadovui. Nemokami patarimai, panašiai kaip ir nemokami pietūs yra tik iliuzija. Už maistą vis tiek kažkas turi sumokėti, valstybės patarėjas už paslaugas dažniausiai atsiima ne pinigais. O tai gali kainuoti gerokai brangiau.
Darbo partijos įdiegtas ir sėkmingai puoselėjamas valdymas be atsakomybės genetiškai artimas pusę šimtmečio Lietuvoje vyravusiam partinio-tarybinio valdymo modeliui. Todėl daug kam ir nekelia įtarimų. Visų pirma tiems, kurie paskutiniuosius penkiasdešimt metų triūsė Lietuvos labui.
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas
www.lrt.lt
