Ilgametis pramogų pasaulio atstovas, rodos, šios šventės nelinkęs sureikšminti. Svajonių dovaną jis žada įsiteikti pats, o ir į vakarėlį jo nebeišsitempsi. Sako, buvo jų tiek, kad spėjo atsibosti. Nepaisant to, jei vis gi būtų priverstas, pasišokti vestųsi savo gyvenimo moterį. „Mano žmona yra nereali šokėja. Kai žmona šoka – gyvenimas šypsosi.“ – nė minutės nedvejojęs rėžė S. Urbonavičius-Samas.
- Ar jau suplanavote gimtadienio šventę?
- Kad nėra laiko švęsti gimtadieniams... Visai nebe taip, kaip anksčiau – susikvieti visus draugus ir dar darželio meilę.
- Iki šiol prisimenate darželio meilę?
- Darželio meilės neprisimenu, tik pamenu, kad man ilgai nepavykdavo užsirišti batų (juokiasi). Nes aš kairiarankis, o batraiščius raizgyti mane mokė dešine ... Žinote, anksčiau kairiarankiai būdavo visiškai diskriminuojami. Gaudavau per ranką, jei kaire šaukštą laikydavau.
- Ko iš vaikystės ir paauglystės labiausiai pasiilgote?
- Kiekvieno gyvenime yra tarpsniai... normalu pasiilgti kad ir paprasčiausios vaikiškos laisvės, paties mažiausio lygio atsakomybės jausmo. Jeigu dabar jis yra šimtaprocentinis, tuomet vaikystėje atsakomybės buvo vos penki procentai. Ir užteko. Viskas, kam privalėdavai paklusti – grįžti namo ne vėliau nei sakė tėvai. Arba bent kuo mažiau vėluoti.
- Gal prisimenate, kokiais žodžiais mama jus palydėdavo į vakarėlį?
- Visko būdavo. Labai pergyvendavo. Bet aš be galo dėkingas savo tėvams, nes jie dar ne taip žiauriai su manimi elgėsi, kaip draugų tėvai. Gaudavau velnių, bet nedrausdavo eiti kur užsimanydavau.
- Per langą lipti neteko?
- Per langą gal ir ne, tačiau teko nieko nepasakius tėvams keturioms dienoms ištranzuoti į Taliną.
- Pareigūnams artimieji, tikriausiai, nedavė ramybės...
- Tais laikais į tokius reikalus visi žiūrėdavo pro pirštus. Keista, bet viskas tuomet baigėsi ramiai.
- Šou versle jūs jau bent 28-erius metus... Koks straipsnis žiniasklaidoje jus suerzino labiausiai?
- Jų tiek, kad sunku prisiminti... Tačiau įsiminė labai ilgam. Pamenu, su savo didžiąja dukra vaikščiojome po parduotuves. Tai, aišku, užfiksavo ir fotografai. Greitai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad aš svetimauju žavios šviesiaplaukės glėbyje. Su ja NET vaikštau po maisto prekių parduotuves. Mano dukrai buvo gal šešiolika, tačiau jau tuomet įspūdingai atrodė – aukšta, daili.
- Visi mes metai iš metų sau kažką prižadam: „mesiu rūkyti“, „pradėsiu sportuoti“ ir t.t. Ar yra kažkoks žalingas įprotis, kurio taip ir neįstengėte atsikratyti?
- Aš įstengiau atsisakyti pačių pagrindinių žalingų įpročių ir visai ne gimtadienio progomis. Dešimt metų nevartoju jokių svaigalų ir, prisipažinsiu, su kiekvienais metais dėl to tampu vis laimingesnis. Kalbant apie rūkymą... nerūkau jau apie dvidešimtmetį. Nėra net mažiausios abejonės, kad abu šie mano sprendimai buvo teisingi. Labai džiaugiuosi dėl to.
O silpnybių, kaip ir visi, turiu. Kitu atveju – nebūčiau žmogus, būčiau supermenas arba pats viešpats. Aišku, pasikeikiu, kad, galbūt, per daug atsakomybės prisiimu, persidirbu, galbūt, per daug iš savęs reikalauju. Esu reiklus darbe ne kitiems, o sau. Gal, sakau, nuo šių metų reikėtų būti reiklesniam kitiems (juokiasi). Problematinių savybių neturiu: nepersiėdu, bobutę, jei reikia, per gatvę pervedu ir moterį užleidžiu atsisėsti.
- O jei kelyje patrukdo kokia vairą sunkiau valdanti moteriškė, nenusikeikiate?
- Dėl to aš tikrai stengiuosi nesigadinti nervų. Nematau esmės putotis. Kam? Gal kur skuba ar ką ne taip padaro. Juolab, kur gi čia mūsų šalelėj kažkur nuskubėsi? Vilniuje viskas pasiekiama ranka. O jei taip jau blogai, tai išlipk iš tos mašinos ir eik, kiek gi čia to kelio. Per daug sureikšminame mes šitą problemą.
- Atsisakėte svaigalų, esate reiklus sau, daug dirbate, galbūt, dėl to ilgus metus esate populiarus ir reikalingas šou versle... Griaunate stereotipus, kad scenos žmogui svarbus amžius.
- Ar svarbus amžius šou versle – klausimas kiekvienam atlikėjui, kūrėjui. Aš svetimų dainų niekuomet nedainavau ir net nežinau, kaip tai daryti. Aš kuriu. Televiziniai projektai ir visi kiti mano užsiėmimai surišti su kūryba. Kol kūrėjas turi ką pasakyti, kol turi pakankamai savikritikos ir aiškiai suvokią, ką daro, tol jis gali būti aktyvus. Tačiau jei jau pradeda kliedėti arba nė nejausdamas tūkstančius kartų kartotis, tai jau problema.
Kalbant apie atlikėjus... jie, kaip ir sportininkai turi ribotą laiką. Gali penkis metus bėgti, paskui nebegali. Kūrėjai – visai kas kita. Kol dar sugeba pasidalinti savo mintimis su kitais ir kol tai dar kažkam įdomu, tol gali pasakoti.
- „X faktoriaus“ projekte kūrėjai irgi labiau sužavi nei atlikėjai?
- Nebūtinai. Gali užlipti „kūrėjas“ ant scenos ir užtraukti „Laba diena kaip gražu, saulė leidžias pamažu“... ir ką? Visiems keliame vieną reikalavimą – parodyk tai, kas bent kažkam bus įdomu. Nebūtinai visus, kažkurią dalį turi sudominti. Jei užlipai pademonstruoti savęs su mintimi „pažiūrėkite koks aš unikalus“, tai ir būk sau pačiam unikalus. Žmonėms tai neįdomu ir viskas. Nesvarbu, ką ant scenos darytum: demonstruotum magiškus triukus, šoktum ar dainuotum, privalai būti įdomus.
- Tęsiant gimtadienio temą... minėjote, kad švęsti laiko neturite, tačiau dovanoms priimti, tikriausiai, jo randate. Ar jau susidarėte trokštamiausių dovanų sąrašą?
- Nesvarbu, kiek metų bebūtų – žmogų veža svajonės. Kol kažko trokšti, tol gyveni. Dabar aš labiausiai trokštu savo rankose laikyti naujausią „BIX“ albumą. Čia – didžiausia mano užduotis. Noriu kuo greičiau įvykdyti šį kūrybinį aktą ir kad viskas kuo puikiausiai pavyktų.
- Tačiau tai jūsų paties dovana sau pačiam...
- Aš kitų nieko ir neprašau, viską pasidarau pats.
