Įmušė ranka
Vilniaus Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadione žaidė „Prelegentai“ ir „Press’as“.
Mačas baigėsi lygiosiomis 3:3.
„Smagios rungtynės. Pirmą kartą gyvenime žaidžiau po kėlinį už skirtingas komandas. Buvau aštrus puolėjas, bet nerealizavau progų, todėl toks ir rezultatas“, – šypsojosi V. Radzevičius.
Jubiliatas pirmajame kėlinyje išbėgo su „Prelegentų“ marškinėliais, antrajame – „Press’o“. Vytaras – vienas abiejų klubų įkūrėjų.
V. Radzevičius pirmajame kėlinyje pelnė įvartį, kurio rungtynėms teisėjavęs Paulius Malžinskas neįskaitė – jubiliatas įmušė ranka. Už tai Vytarui parodyta ir geltona kortelė.
„Sakyčiau, švarus įvartis. Dabar aš, kaip Gianluigi Buffonas, turėčiau rėkauti, – juokėsi V. Radzevičius. – Galėjo įskaityti, kaip 1986-aisiais Diego Maradonai. Viskas buvo labai nepastebimai padaryta.“
V. Radzevičiaus teigimu, prieš rungtynes su abiejų komandų draugais dėl taktikų nesitarta, bet kolegos plano nesilaikė – tiek vieni, tiek kiti bandė kurti progas šventės „kaltininkui“.
Trečiąjį kėlinį iki pirmadienio teko baigti
„Vytaras – geriausias!“, – praeidamas pro su tv3.lt kalbantį jubiliatą, mestelėjo Mindaugas Ponomariovas.
„Labai smagu, kad būtent aikštėje su draugais sutinku jubiliejų. Jaučiuosi laimingas, jog galiu žaisti – rankos, kojos sveikos“, – šypsojosi V. Radzevičius.
Po rungtynių „Prelegentų“ ir „Press’o“ tarsi regbyje laukė trečiasis kėlinys.
„Bendrausime, šnekėsime. Mėgstame juokauti. Labai smagu, kai visi į krūvą susirenkame. Gaila, kad kažkada trečiąjį kėlinį reikės baigti – su Martynu pirmadienį išskrendame į ekspediciją Kanadoje“, – geros nuotaikos nestokojo Vytaras.
M. Starkui komandos draugai po pirmojo kėlinio siūlė pasikeisti. Šis nesutiko – tapęs Vytaro varžovu, šmaikštavo, kad laužys jubiliato kojas.
Nors to neįvyko, V. Radzevičius nuovargio neišvengė.
„Dabar galvoju – atsilieps rungtynės ekspedicijos metu ar ne, nes kojos jaučiasi“, – juokėsi V. Radzevičius.
Sūnaus sportas – jo paties reikalas
Vytaro teigimu, sportas jo gyvenime užima labai svarbią vietą, todėl ir kilo idėja gimtadienį minėti aikštėje.
„Kiek save pamenu, tiek spardžiau kamuolį. Nors buvau rankininku, futbolas visą laiką žengė greta. Pirmasis pasaulio čempionatas, kurį atsimenu – 1978-ųjų Argentinoje. Juodai baltas televizorius, žaidėjų šukuosenos, kamuolys… Viskas stovi akyse“, – šypsojosi V. Radzevičius.
Nuo to laiko, kai įkurti „Prelegentai“, pasikeitė kartos. Vytaras šios komandos narį, vieną Lietuvos rinktinės trenerių Marių Babravičių vadina „pulko sūnumi“.
Per tėčio gimtadienį „Press’o“ komandoje žaidė ir V. Radzevičiaus sūnus Vincentas. 14-metis pelnė vieną iš šešių rungtynių įvarčių.
„Jis lanko rankinio treniruotes. Nuėjo tėvo pėdomis, – šypsojosi jubiliatas. – Kas įdomu, įmušė kaire koja, nors rankinį žaidžia dešine. Džiaugiuosi, kad pelnė įvartį – mane reabilitavo. Tačiau sportas – jo reikalas. Jeigu norės, užsikabins, jei nuspręs kažką kita – jo pasirinkimas. Nenoriu, kad jis būtų kažkokių neišsipildžiusių tėvo svajonių įkaitu.“
