Gimnastikos trenerė Rūta Gustienė sako, kad šis čempionatas – tai žingsnelis 2023 metais Berlyne vyksiančios specialiosios olimpiados link. Rūta pasakoja, kad ji ir „Skrydžio“ prezidentė trenerė Irina Katinienė apie šią olimpiadą ir galimybę joje dalyvauti sužinojo tik šią vasarą, dalyvaudamos sportinės gimnastikos specialiosios olimpiados tarptautiniuose kursuose Milane, Italijoje. Kursuose jos mokėsi naujų programų, parengtų olimpiniam ciklui, ir gavo specialiosios olimpiados trenerių sertifikatus.
„Norėtume, kad šioje olimpiadoje dalyvautų bent du mūsų gimnastai“, – sako I. Katinienė. Pasidžiaugiu, jog prezidentė su tokiu optimizmu žvelgia į ateitį, o ji prašo paminėti, kad šiuo metu vyksta ne tik čempionatas, bet ir atvirų durų diena. „Kviečiamės tėvelius, auginančius vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, pasižiūrėti, ko esame išmokę, o pasibaigus čempionatui šie vaikai ir jaunuoliai galės patys pabandyti treniruotis. Tikiuosi, ateis naujų būsimų čempionų.“
Iš tiesų šio klubo organizuojamose varžybose visi dalyviai būna apdovanojami medaliais. Tą gražų sekmadienį irgi lijo medalių lietus: buvo įteikti 7 aukso ir dar daug sidabro bei bronzos medalių. Varžėsi 22 čempionato dalyviai, kiekvienas savo amžiaus grupėje. Tėvų ir vaikų veidai žydėjo šypsenomis.
Svečiai, atvykę iš Estijos, dalyviai ir jų tėveliai mielai dalijosi įspūdžiais.
Parsivežame glėbį įspūdžių
Natalija Cherneyko, gimnastikos trenerė iš Estijos, už rankų vedasi auklėtines Eriką ir Aleksandrą. Mergaitės spinduliuoja – abi ką tik stovėjo ant čempionų pakylos, buvo apdovanotos aukso medaliais.
„Mano auklėtinės šaunuolės, puikiai atlaikė kelionę automobiliu iš Talino į Vilnių. Važiavome 7 valandas, o buvome sustoję pailsėti tik du kartus, – pasakoja Natalija, dirbanti trenere Talino universiteto gimnastikos mokykloje. – Kai man paskambino Erikos mama ir paklausė, ar priimsiu treniruoti dar vieną mergaitę, sutikau nedvejodama, o mergaitės mama man nebuvo pasakiusi, kad jos dukra turi Dauno sindromą. Kai ją pamačiau, neslėpsiu, sunerimau – kaip mes dirbsime? Bet pirmą įspūdį nuslėpiau ir pakviečiau Eriką treniruotis su visais vaikais. Argi galėjau atsakyti? Širdis neleido. Mačiau didžiulį mamos ir dukros norą“.
Trenerė pasakoja, kad kiti gimnastai iš pradžių nustebo, jog kartu treniruosis „kitokia“ mergaitė, bet labai greitai Eriką pamilo. Vasarą mergaitė važiavo į stovyklą su visais ir jautėsi puikiai. Kai atėjo Aleksandra, taip pat turinti Dauno sindromą, Natalija pradėjo abi mergaites treniruoti du kartus per savaitę.
Dabar Natalija treniruoja jau tris specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Kartą per savaitę dirba tik su jais, o antrą kartą šie vaikai treniruojasi bendroje grupėje. Trenerė sako, kad jai džiugu matyti, kaip mergaitės keičiasi, darosi savarankiškesnės, išmoksta geriau sukaupti dėmesį, gerėja jų judesių koordinacija.
„Čia visi tokie draugiški, šilti“, – šypsosi viešnia ir nuskuba pasidalyti įspūdžiais su gimnastikos klube „Skrydis“ dirbančiais treneriais.
Pirmasis jaudulys ir pirmasis medalis
Edita Rackevič ir Rapolas Aškinis pirmą kartą dalyvauja tokiame renginyje. Rapoliukas – pirmokas. Šį gimnastikos klubą jis lanko dar tik metus, iki šiol jokiose varžybose nėra dalyvavęs. Jo tėveliai Jūratė ir Valentas Aškiniai labai atidžiai stebėjo sūnaus pasirodymą ir sako, kad yra labai patenkinti Rapolo rezultatais.
„Mūsų sūnelis labai judrus, lankstus, tad gimnastika jam labai tinka, – sako Jūratė ir prašo parašyti, jog šiame klube dirba patys nuostabiausi treneriai. – Irina ir Mindaugas Katinai ir kiti treneriai įdeda tiek širdies, kad mūsų vaikai veržte veržiasi į treniruotes“.
Jūratė pasakoja, kad Rapoliukas pakeitė net tris vaikų darželius: „Jam visur tiko, bet mes vis ieškojome, kur vaikas galėtų įgyti kuo daugiau socialinių įgūdžių, lankyti kuo daugiau įvairių veiklų.“ Dabar Rapolas lanko Palaimintojo Teofilio Matulionio gimnazijos pirmą klasę. Specialiojoje klasėje yra aštuoni vaikai, yra ir mokytojo padėjėjas, tad visi gauna daug dėmesio. Be to, Rapolas užsiima keramika, lanko dailės būrelį, o piešti pradėjo su tėvais lankydamas tėvų animatorių įkurtą studiją „Animacijos mokykla“.
„Mūsų sukurta mokykla gyvuoja jau 20 metų, įtraukiame vis daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių“, – pasakoja Jūratė. Ji prisipažįsta, kad mato sūnų ir kaip potencialų šokėją, bet neranda, kur jis galėtų mokytis šokti.
Editos Rackevič mama Dorota pasakoja, kad apie šį klubą sužinojo Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijoje. „Kai pirmą kartą atėjome, Editai klube iš karto patiko, nors ji nėra drąsi. Man buvo gera matyti, kad ji treniruojasi su visais ir jaučiasi normaliai. Prieš varžybas labai jaudinosi, iš ryto anksti atsikėlė ir vis nerimo. Dar tik pradžia. Tikiu, kad dukra dar daug ko išmoks.“
Stipresnė valstybinė pritaikomų objektų kontrolė.
Didesnis neįgaliųjų organizacijų įsitraukimas į aplinkos pritaikymo procesus.
Įstatymų tobulinimas.
Nežinau, man tai neaktualu.
Patenkinti ir tėvai, ir močiutės
Dianos Kutko mama Valentina sako, kad dukra gimnastikos klubą lanko tik aštuonis mėnesius, bet tokiame renginyje dalyvauja jau antrą kartą ir puoselėja svajonę tapti trenerės padėjėja. Dianai septyniolika metų, ji mokosi Vilniaus Verkių mokyklos daugiafunkcinio centro dešimtoje klasėje. Gimnastika merginai labai patinka, tad lieka palinkėti jai įgyvendinti savo svajonę. O mergaitės mama sako, kad Diana gimnastikos pratimus atlieka su džiaugsmu, dar ir baseiną pradėjo lankyti, tad tikrai taps puikia trenerio padėjėja.
Antrą kartą varžybose dalyvauja ir Saulė Grigaitė. Jos mama Irena Grigienė džiaugiasi, kad Saulė lanko šį klubą jau nemažai metų, gimnastika jai labai patinka, o prieš varžybas visai nesijaudina.
22 metų Tito mama Ilona Jasaitytė sako, jog jai svarbu, kad sūnus kuo daugiau judėtų, ir džiaugiasi, kad šiame klube sūnus jaučiasi gerai.
Negaliu nepakalbinti ir įdėmiai anūkų pasirodymus stebėjusių dviejų močiučių. Aleksandras Peško – tikras vikruolis. Berniukas turi raidos sutrikimą, bet gimnastikos salėje nardo kaip žuvis vandenyje. Šį kartą Aleksandro pasirodymą stebėjo ir jo močiutė Valentina Novosilova. „Jaunystėje žaidžiau krepšinį, buvau entuziastinga krepšininkė, todėl džiaugiuosi, kad visi vyresnieji mano anūkai sportuoja“, – sako Valentina.
Kirilo Kalašniko močiutė Larisa Kalašnik taip pat patenkinta anūko pasirodymu: „Pirmą kartą stebiu tokias varžybas ir žaviuosi visų draugiškumu, geranoriškumu“.
Visi šventės dalyviai ir žiūrovai fotografuojasi, džiaugiasi dalyvių medaliais bei prizais. Lietuvos Specialiosios olimpiados komiteto pirmininkas Zenonas Misiūnas sako įsitikinęs, kad specialiųjų poreikių turintys gimnastai jau pasiruošę dalyvauti tarptautinėse varžybose.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
