Tiesa, sovietiniais metais turtinga Lietuvos praeitis buvo priverstinai pamiršta. Visas dėmesys buvo telkiamas į didingą dabartį ir progresyvią ateitį, todėl sena giminių vėliavų tradicija visai sunyko.
„Vėliavos visais laikais sutelkdavo giminaičius, o bendrumo jausmas su praeities kartomis sustiprindavo ateities darbams. Šiandien įvairių grėsmių akivaizdoje atgimstanti vėliavų ir herbų tradicija yra kaip niekad svarbi. Juk stipri valstybė prasideda nuo vieningos šeimos ir giminės“, – sako V. Liepuonius.
Istorikas pasakoja, jog senose giminių vėliavose dažniausiai vaizduojamas giminės herbas, o jame – kilmę, stiprybę ir galią vaizduojantys simboliai. Šią vėliavų ir herbų tradiciją pratęsia ir dabarties kartos.
Tai, kad tradicijos po truputį atgimsta, parodė ir šį pavasarį „Daumantų“ pagardų gamintojo organizuotas linksmiausios Lietuvos giminės konkursas. Jame dalyvavo 250 giminių, iš kurių net 12 turėjo savo vėliavas arba herbus, o 18 – įvairius giminės istoriją ir bendrystę simbolizuojančias daiktus bei relikvijas: knygas, senus nuotraukų albumus, stiklines, molines ar keramikines statulėles, medžio drožinius.
Pavyzdžiui, vienos iš konkurse dalyvavusių giminių vėliavoje vaizduojamas žaliuojantis medis ir į jūrą besileidžianti saulė. Kitos giminės vėliavoje užrašytas giminės vardas, o virš jo nupiešta karūna. Dar kiti lietuviai savo vėliavose renkasi pavaizduoti giminės medžius, dažniausiai – ąžuolus su gilėmis.
Vėliavą sukūrė dailininkas
Linksmiausios giminės konkurso nugalėtoja – daugiau nei 90 narių turinti Girčių giminė – iki šiol puoselėja senas tradicijas, turi savo papročius ir patiekalus. Svarbiausia metų šventė Girčiams – giminės susitikimas, kurio pradžioje iškilmingai pakeliama giminės vėliava.
„Giminės vėliava – tai simbolis, kuris kaip nematomi siūlai saisto mus, vienija ir tuo pačiu įpareigoja. Kiekvienas giminaitis supranta, jog yra dalis didelio junginio, kuris turi aiškias vertybes, pagal kurias turi gyventi. Kitiems ši vėliava, žinoma, nieko nereikštų, bet mums ji labai brangi. Pašventinome ją ir bažnyčioje“, – sako Šarūnė Petruškevičienė, Girčių giminės atstovė. Moters senelio šeimoje buvo devyni vaikai, todėl ir giminės vėliavoje vaizduojama devynių šakų liepa, aplipusi žiedais. Šis medis pasirinktas taip pat neatsitiktinai. Būtent po tėviškėje augančios liepos šakomis per šventes susirinkdavo visa Girčių giminė.
„Vėliavą kurti patikėjome dailininkui. Mums tereikėjo nurodyti jam, kokie simboliai mūsų giminei yra svarbūs ir reikšmingi. Tiesa, vėliava neapsiribijome. Giminės herbą – devyniašakę liepą – naudojame ir ant marškinėlių, bloknotų bei įvairių kitų suvenyrų. Be to, kiekvieno susitikimo metu tradiciškai būname iškepę ir Girčių duoną. Laužiame ir dalinamės ja kaip mūsų vienybės simboliu“, – pasakoja moteris.
Simboliu tapo lazda
Vaitkų giminė, kuri jau šį šeštadienį rinksis į susitikimą Plungės rajone, turi išskirtinę giminės lazdą. Kiekvieno susitikimo pabaigoje ji perduodama vis kitam giminės nariui. Kas ją gauna, tas pasižada suorganizuoti susitikimą kitais metais.
„Ši lazda – savotiška mūsų regalija. Ji simbolizuoja mūsų stiprybę, vienybę ir tęstinumą. Taip pat kaip ir ąžuolas, kuris pavaizduotas giminės knygoje. Joje atspausdintos prosenelių, senelių, dėdžių, tetų, pusseserių, pusbrolių, vaikaičių nuotraukos. Apie kiekvieną trumpai parašyta, kiekvienas prisimintas. Greitai išleisime ir naują knygą, kadangi giminė vis didėja. Štai ir artėjantį susitikimą laukiame giminaičių, kuriuos pažinome tik neseniai“, – pasakoja Laura Adomavičienė, kilusi iš Vaitkų giminės.
Kaip teigia istorikas V. Liepuonius, bandymas sutelkti giminę aplink vieną simbolį visais laikais vienijo žmones, nes bendrumo jausmas su praeities kartomis sustiprina žmones imtis ateities darbų. Ir nesvarbu, jei tas simbolis nesiekia senos praeities, jei jo paviršiaus nelietė kilmingo bajoro ranka.
