Apie Lidiją ir jos giminių paieškas Lietuvoje skaitykite pirmojoje istorijos dalyje.
Pirmoji kelionė į JAV – po dukros nelaimės
Pirmoji duktė mirė 5 mėnesių. Vėliau kita dukra Lena (Jelena – red. past.) patyrė traumą. Būdama 7 metų mergaitė stipriai nudegė. Jos būklė buvo kritinė, nudegimai – 4 laipsnio. Mergaitė nė negalėjo pakelti nudegusios rankos.
Dėl nelaimės Lidija turėjo palikti darbą bibliotekoje ir ieškoti pagalbos bei gydymo.
Tuo metu Kalmukijos sostinę Elistą atvyko gydytojai iš JAV. Juos pakvietė kalmukų kilmės amerikiečiai. Kalmukijoje medikai veikė labdaringai ir padėjo daugiausiai vaikams.
Vienam iš gydytojų Lidija papasakojo, kokia nelaimė nutiko dukrai. Medikas pasakė, kad JAV yra labdaros ligoninė, į kurią iš viso pasaulio atvežami nukentėjusieji nuo nudegimų. Ten paslaugos suteikiamos nemokamai, todėl ir stipriai nudegusi Lena galėtų gauti gydymą.
Tačiau pinigų kelionei vis tiek reikėjo. Lidijos atlyginimas buvo per mažas, kad galėtų išvykti į kitą žemyną. Vis tik jai pavyko rasti rėmėją – Kalmukijoje vizitavusį amerikietį – kuris sutiko sumokėti už skrydžio bilietus ir kita.
Netrukus Lidija su dukra išvyko į Bostoną, į ligoninę. Ten per 4 mėnesius mažoji Lena išgyveno tris operacijas.
„Tada galvojau – kažkas čia vyksta. Kaip aš, neturėdama nė dolerio, atvykau į JAV ir išgydžiau dukrą? Tai kažką reiškia. Tada aš pradėjau tikėti Dievu. Būtent Bostone“, – prisimena Lidija.
„Žiūrint atgal, toks buvo Dievo planas“, – pridūrė ji.
Opozicinė veikla
Po to, kai dukrai buvo atliktos operacijos, Lidija grįžo į Rusiją ir įkūrė humanitarinę organizaciją „Iš širdies į širdį“, skirtą padėti neįgaliems, sunkiai gyvenantiems žmonėms.
„Tuo metu Kalmukijos vadovas buvo tuometinis Pasaulio šachmatų federacijos (FIDE) prezidentas Kirsanas Iliumžinovas. Jis puikavosi, koks yra turtingas. Kažkada pareiškė, kad padarys Kalmukiją kaip Kuveitą. Mes tuo tikėjom“, – pasakoja Lidija.
Anot pašnekovės, Rusijos valdžia Kalmukijos žmonėms skirdavo paramą (vaistus, nemokamas susisiekimo paslaugas ir kt.), bet ji jų nepasiekdavo, nes visas gėrybes susižerdavo Kalmukijos valdžia su K. Iliumžinovu priešaky.
„Kalmukijos valdžia turėjo gražius namus, mersedesus, o paprasti gyventojai neturtingi. Tada mes pradėjome protestuoti“, – teigia Lidija.
Per vieną iš protestų, 1998 m. kovo 7 d., policija, vaikydama taikiai nusiteikusius protestuotojus, sumušė Lidiją ir prievarta išvežė į psichiatrijos ligoninę. Kaip ir SSRS laikais, sveikų žmonių guldymas į psichiatrijos ligoninę buvo vienas iš valdžios susidorojimo su režimui prieštaraujančiais asmenimis būdų.
Tragedija, subūrusi pasaulio žurnalistus
Apie Lidijos situaciją sužinojo Kalmukijos žurnalistė Larisa Judina. Ji domėjosi korupcija ir kitais K. Iliumžinovo bei jo žmonių nusikaltimais bei jų turtu. Susisiekusi su Maskva, ji ištraukė Lidiją iš psichiatrijos ligoninės. Ilgainiui Lidija ir Larisa tapo draugėmis.
1998 m. birželio 7 d. L. Judina ruošėsi eilinei dienai darbe. Ji išvyko susitikti su šaltiniu, kuris turėjo pateikti įrodymų apie vietos įmonių finansinius pažeidimus. Tačiau iš susitikimo žurnalistė negrįžo.
„Per visas žinias sakė, kad Larisa Judina dingo“, – prisimena Lidija.
Kitą dieną jos kūnas su durtinėmis žaizdomis ir sulaužyta kaukole rastas prie tvenkinio jos gimtojoje Elistoje. Larisos lavoną rado vaikai.
Lidija sužinojo, kad jos draugė buvo kankinama.
„Jie sulaužė jos pirštus, kad ji nebegalėtų rašyti. Išdūrė jai akis. Galiausiai užmetė kažką sunkaus ir ji mirė“, – sunkiai rinko žodžius pašnekovė.
Vėliau dėl šios žmogžudystės nuteisti trys vyrai, tačiau nužudymo užsakovų pavardės lieka nežinomos. Manoma, kad nusikaltimas įvykdytas K. Iliumžinovo užsakymu.
Larisos mirtis sukrėtė žurnalistų bendruomenę. Apie tragediją rašė tokie leidiniai kaip „The Washington Post“, „Boston Globe“, kuriems komentavo ir Lidija.
Tačiau aplinkiniai nebuvo tokie drąsūs – artimieji prašė Lidijos neiti į Larisos laidotuves. Žmonės bijojo dar vienos žmogžudystės.
„Bet ji man padėjo ištrūkti iš psichiatrinės ligoninės. Ten man duodavo vaistų, kad aš iš tikrųjų pakvaiščiau. Todėl pasakiau: ne, aš turiu eiti į laidotuves“, – teigia Lidija.
Ji ne tik nuėjo pagerbti draugės, bet ir sakė kalbą. „KGB viską užsirašinėjo“, – prisimena Lidija.
Kadangi Larisos veidas karste buvo uždengtas, Lidija prašė iš Maskvos atvykusių žurnalistės sūnų atidengti ir parodyti, ką padarė valdžios pasamdyti žudikai. Vis dėlto velionės šeima tą padaryti atsisakė.
„Jos sūnus pasakė: mes norime, kad žmonės prisimintų mūsų mamą gražią“, – su ašaromis akyse kalba Lidija.
Grįžimas į JAV
Po draugės laidotuvių kalmukė nenustojo duoti interviu užsienio spaudai, dėl to sulaukdavo įvairių grasinimų. Lidija kreipėsi į JAV konsulą, tačiau ten dirbantys žmonės jai išrėžė: JAV nesuteiks kalmukės šeimai politinio prieglobsčio, nes Rusijoje yra demokratinė santvarka.
Netrukus Lidija kreipėsi į žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ Maskvos skyrių ir, pasikalbėjusi su žmogaus teisių gynėjais, parodžiusi mėlynes ant kūno ir žinutes su grasinimais, gavo leidimą išvykti į JAV.
„Atvažiavau serganti. Turėjau aukštą kraujospūdį, nuolat patirdavau stresą. Kartu su dukromis nemokėjome angliškai. Neturėjome pinigų, rūbų – tik tuos, su kuriais atvažiavome. Bet atvykus mes buvome apgyvendinti viešbutyje su baldais, maisto pilnu šaldytuvu. Vėliau dukterys pradėjo eiti į mokyklą“, – pasakoja pašnekovė.
Vis tik siaubingi įvykiai paveikė Lidiją visam gyvenimui. JAV jai pripažino potrauminio streso sindromą. Iki šiol moteris negali užmigti be stiprių vaistų, ją nuolat kamuoja košmarai, vargina aukštas kraujospūdis, o nuo streso skauda visą kūną. Tačiau Lidija teigia vertinanti visas patirtis.
„Kartą vienas žmogus man sakė: o, Lidija, tu labai protingai radai būdą atvykti į JAV. Sakau, tai buvo Dievo valia. Tada jis man drėbė: kur buvo tavo Dievas, kai Sibire mirė šeima, tada mirė viena dukra, o kita nudegė, kur buvo tavo Dievas, kai tave mušė policija ir t.t.? Bet jei nebūtų Dievo, aš viso to nebūčiau išgyvenusi“, – sako Lidija.
„Visa laiką Dievas kovoja su velniu. Dievas žino velnio planą, velnias – Dievo. Bet mes galime rinktis, kieno keliu eiti“, – priduria ji.
