Kiek egzistuoja žmonija, tiek vieni žmonės kariauja su kitais – ir tobulina karybos meną. Karai praeityje įsiplieksdavo ir dėl menkesnių priežasčių nei žemė, jos ištekliai ar religija. Tad nenuostabu, kad kiekviena tauta išsiugdė savus šio amato meistrus – išskirtinių gebėjimų ir beveik neįveikiamus karius.
Šis procesas skirtinguose pasaulio kampeliuose vykdavo vis kitaip: vienur esmė buvo ypatingas auklėjimas, griežta atranka, kitur – psichologinis ir fizinis poveikis ar net psichotropinės medžiagos. Bet tikslas visada būdavo vienas ir tas pats: sukurti stiprius, ištvermingus, bebaimius individus, vien gandas apie kuriuos keltų siaubą priešams.
Žmonės lokio kailyje
Vieni garsiausių superkarių istorijoje, be jokios abejonės, buvo berserkai.
Žodis „berserkas“ dabar verčiamas įvairiai. Daugumos specialistų manymu, jo šaknis „ber“ reiškia lokį, o „serk“ – kailį arba drabužį. Senovės skandinavų kariai iš tiesų dažnai gaubėsi laukinių žvėrių kailiais, taip pat ir lokių. Bet tenykštėse tarmėse žodis „ber“ turėjo ir dar vieną reikšmę – „nuogas“. Tokiu atveju „berserkas“ reikštų žmogų be drabužių.
Kad ir kaip ten būtų, mūšiui berserkai rengdavosi kaip norėdavo. Kai kurie iš tikrųjų mieliau kaudavosi iki pusės nuogi. Kiti stengdavosi įvaryti priešui siaubą būdami panašūs į įniršusius laukinius žvėris. Bet to nelabai ir reikėdavo – berserkų reputacijos bijota labiau nei jų išvaizdos. Tai buvo tikros žudymo mašinos, nebranginusios savo gyvybės ir turėjusios vienintelį tikslą – iškeliaujant anapus kartu pasiimti kuo daugiau priešų.
Net ir neapsidangstę kailiais berserkai nelabai panašėjo į žmones. Urgzdavo kaip vilkai, putotomis burnomis kandžiodavo savo skydus. Ginkluoti kirviais, ietimis ir vėzdais, mūšio lauke jie pereidavo į amoką, arba ypatingą psichikos būseną, kai žmogus jaučia tik aklą įniršį ir norą žudyti. Berserkai nejusdavo skausmo (galėdavo iš savo kūno ištraukti ietį ir švystelėti ją atgal į priešą), tęsdavo kovą netekę galūnių ar patyrę paprastam žmogui mirtinas žaizdas.
Kas paversdavo žmogų berserku, tiksliai nėra žinoma. Senovinėse sakmėse minimas kažkoks neva stebuklingas gėrimas, kurį kariai gerdavo prieš mūšį. Šiuolaikiniai mokslininkai mano, esą tai galėjęs būti itin stipraus narkotinio poveikio nuoviras iš musmirių ar kanapių sėklų. Kai kurie jo perdozavę berserkai net ir mūšiui pasibaigus negalėdavo atsipeikėti ir kartais, nebelikus priešų, pradėdavo žudyti saviškius. Su tokiais pasielgdavo kaip su pasiutusiais gyvūnais – be gailesčio nužudydavo iš saugaus atstumo.
Aišku, naivu būtų manyti, kad tokie elitiniai superkariai buvo kuriami tik musmirių viralu. Berserkai išeidavo kruopštaus fizinio parengimo kursą, buvo mokomi karo amato. Visi be išimties duodavo viengungystės įžadus ir pasižadėdavo tarnauti vien tik savo dangiškajam globėjui – dievui Odinui.
Kare berserkai buvo nepakeičiami, tačiau taikos metu sunkiai suvaldomi. Jie lengvai nutrūkdavo nuo pavadžio, dėl menkiausios smulkmenos – ar visai be priežasties – galėdavo sukelti skerdynes. Todėl juos versdavo gyventi atokiau nuo bendruomenių. Kol galiausiai skandinavai nusprendė, kad pernelyg jau brangiai jiems šie superkariai atsieina. Tad kai Vilhelmo Užkariautojo pergalė prieš anglosaksus 1066-aisiais padarė galą karų erai, buvo paskelbta berserkų medžioklė – ir labai greitai juos visus išnaikino.
Raiteliai be žirgų
Jei tikėtume padavimais ir amžininkų liudijimais, vienas berserkas galėdavo sunaikinti iki šimto priešo karių. Šiuo atžvilgiu skandinavus pranoko nebent senovės graikai.
Pagarsėjusius 300 spartiečių, kurie karaliaus Leonido vedami Termopilų tarpeklyje sulaikė maždaug 120 tūkst. persų valdovo Kserkso karių, tikrai galima laikyti elitiniu daliniu. Jie buvo vadinami raiteliais, nors niekada į mūšį nejojo žirgais. Šis paradoksas lig šiol lieka neatskleistas, nors greičiausiai tai tebuvo duoklė tradicijai. Mat kiekvienas senovės graikų miestas – Tėbai, Sparta ar Makedonija – turėjo savą neįveikiamų karių būrį, ir jų visada būdavo 300. Tėbiečių vadinamąjį šventąjį būrį ir makedoniečių karališkąją gvardiją išties sudarė kavaleristai. Galbūt karaliaus Leonido būriui raitelių vardas buvo duotas dėl bendros tvarkos?
Prieš mūšį graikų kariai stengdavosi sukelti sau lissa būseną. Šis terminas kildinamas iš graikiško žodžio, tariamo „likos“ ir reiškiančio vilką. Žmogus, apimtas šios transo būsenos, tapdavo agresyvus kaip pilkasis plėšrūnas ir jausdavosi bei atrodydavo nesužeidžiamas. (Garsiojoje „Iliadoje“ lissa būsena keliskart paminėta Homerui aprašant Hektorą ir vienąkart – Achilą.)
Bet vien tik lissa priešą ne visada būdavo galima įveikti, todėl į Spartos karališkąjį būrį kariai būdavo kruopščiai atrenkami, o paskui – ruošiami.
Spartietiškas auklėjimas ir taip keltų siaubą visiems šiuolaikiniams tėvams, bet kandidatų į elitinį būrį laukdavo metų metus trukdavę negailestingi išbandymai. Nuo 7-erių metų berniukus atskirdavo nuo šeimos ir pradėdavo mokyti karo meno. Avalynė jiems būdavo draudžiama, dažnai nebūdavo ir drabužių. Vaikai miegodavo ant plikos žemės, buvo skurdžiai maitinami ir beveik visą laiką leido treniruodamiesi ar varžydamiesi. Dėl nuolatinio alkio būsimieji kariai gvelbdavo iš laukų daržoves, iš tvartų vogdavo naminius paukščius ir gyvulius. Berniukai būdavo sąmoningai skatinami tai daryti (iš dalies dėl to jiems ir buvo sudaromos nepakeliamos gyvenimo sąlygos), nes vagystės padėdavo išugdyti tokias kiekvienam kariui būtinas savybes, kaip sumanumas, apsukrumas ir išmanumas. Visų, kurie įkliūdavo, laukdavo negailestingos bausmės – ir už tai, kad vogė, ir už tai, kad leidosi sugaunami.
O bausmės Spartoje įvairove nepasižymėjo: tai būdavo arba pėrimas iki kraujo, arba sumušimas. Rykščių jaunieji spartiečiai galėdavo gauti bet kokia, net menkiausia proga – pavyzdžiui, už pernelyg išsamų atsakymą į klausimą, nes tikras karys negali būti plepus.
Nuolatinės fizinės bausmės užgrūdindavo spartiečius taip, kad suaugę jie tapdavo nejautrūs skausmui. Juk periant rykštėmis berniukams buvo draudžiama ne tik šaukti, bet net sukąsti dantis.
Baigiantis mokslams kiekvienas spartietis privalėdavo ištverti paskutinį išbandymą – kriptiją. Jaunuolis visiems metams išeidavo toli nuo namų į kalnus arba girią ir stengdavosi pats pramisti. Tuo metu jo niekas negalėdavo matyti, taigi jaunieji spartiečiai privalėdavo slapstytis ir nesileisti užklumpami.
Tačiau net ir tie Spartos vyrai, kurie sėkmingai ištverdavo visus šiuos išbandymus, ne iškart patekdavo į elitinį „raitelių“ būrį. Gavę karo pradžiamokslį, 20-mečiai jaunuoliai keliaudavo į kareivines, kur stengdavosi žygiais ir išskirtine net Spartos masteliais narsa atkreipti į save dėmesį.
Amžina šlovė
Spartos karaliaus Leonido ir jo trijų šimtų vyrų būrio garbei reikia pasakyti, kad to meto Persijos kariai irgi nebuvo eiliniai mušeikos.
Šturmuoti Termopilų perėją tik iš pradžių buvo siunčiama „patrankų mėsa“. Bet vos tik susidūrę su beprotiška spartiečių ir jiems talkinusių 700 tesaliečių bei 400 tėbiečių narsa eiliniai persų kariai atsisakė eiti į mūšį. Vadams juos teko varyti rimbais, tik naudos iš to buvo maža. Galiausiai Kserksas, susivokęs, su kuo turi reikalų, pasiuntė prieš graikus savąjį elitinį būrį – „nemirtinguosius“.
Persų buvo gerokai daugiau nei Spartos „raitelių“ – net 10 000. Iš jų tūkstantis „nemirtingųjų“ tarnavo asmeninėje Persijos valdovo gvardijoje. Šis skaičius niekada nekito: kritusio kario vietą iškart užimdavo naujokas, taigi susidarydavo įspūdis, kad „nemirtingųjų“ gretos niekada neretėja.
Elitinio kario karjerai persai irgi ruošti nuo vaikystės. Ypatingas dėmesys būdavo skiriamas šaudymui iš lanko, nors rekrutai taip pat puikiai valdė trumpąsias ietis, galėdavo kautis ir pėsti, ir raiti, ir vežėčiose, ir laivuose. Ginklo naudojimo techniką jie tobulino visą savo gyvenimą.
Tačiau tikroji Kserkso ir kitų Persijos valdovų armijos galia buvo jos ištikimybė ir nuoširdus karių tikėjimas, kad jie yra išrinktieji. Persai retai kada patirdavo pralaimėjimą, tad kaudavosi negalvodami apie mirtį it vienas sklandžiai veikiantis mechanizmas.
Raudonieji demonai
Kur dar, be Spartos, galėjo būti taip ištobulintas karo menas? Žinoma, tik Japonijoje.
Samurajų luome visi lig vieno mokėjo meistriškai valdyti ginklą. Tačiau buvo ir ypatingųjų samurajų dalinių, tokių kaip asmeninės valdovų gvardijos, vadintos akaoni, arba „raudonaisiais demonais“.
Akaoni, įkurtos samurajaus Iji Naomasos, egzistavo tris šimtmečius nuo XVI iki XIX a. Tarnavęs šiogūnui Tokugavai Iejasu ir iš esmės padėjęs jam suvienyti Japoniją, Naomasa kartą mūšio lauke pasirodė su tritūkstantine armija, ir visi kariai vilkėjo kraujo raudonumo šarvus.
Viduramžiais japonų kariai dažnai naudojo raudoną – kraujo ir ugnies – spalvą. Tačiau Naomasos armija buvo pirmoji, priešui pasirodžiusi raudona nuo galvos iki kojų. Ir psichologinis poveikis, kurį taip atrodydami „raudonieji demonai“ darė priešui, buvo neįkainojamas.
Kita vertus, į akaoni bet kokių samurajų ir nepriimdavo: pretendentai į elitinius būrius privalėjo būti abejingi mirčiai, nežinoti, kas yra baimė ar pasišlykštėjimas, ištvermingi, nejautrūs kančioms (nei priešo, nei saviškių). Tarnystei akaoni ruošiamus berniukus specialiai vesdavo į viešas egzekucijas, o paskui versdavo naktį grįžti į bausmės vietą ir apžiūrinėti nukirstas galvas. Ne vienas jaunasis samurajus nakvodavo kapinėse ar „prakeiktose“ vietose, žiemą vaikščiodavo basas. O reguliarus badavimas apskritai buvo laikomas fizinei ir dvasinei sveikatai naudinga praktika.
Pirmąjį ginklą būsimieji samurajai gaudavo būdami 5-erių. Tiesa, tuomet kardo įteikimo apeigos būdavo greičiau simbolinės. Karo mokslus samurajus baigdavo tik sulaukęs penkiolikos. Ir jeigu būdavo „ramus, kaip miškas, nepajudinamas, kaip kalnas, šaltas, kaip rūkas, greitas, kaip vėjas, ir įnirtingas, kaip ugnis“, turėdavo galimybę patekti į akaoni gretas ir kardu išsikovoti turtus, žemes bei šlovę.
Specialiosios paskirties vergai
Neįtikėtina, bet kartais elitiniai armijos būriai būdavo formuojami iš žmonių, kurie turėjo neapkęsti savo vadovybės, ką jau kalbėti apie kraujo liejimą dėl jų. Toks liūdnas buvo mameliukų – ypatingos karių kastos, viduramžių Egipte formuotos iš vergų, – likimas.
Pats žodis „,mameliukas“ arabų kalboje reiškia vergą arba kažkam priklausantį žmogų. Į mameliukų būrius buvo atrenkami jauni belaisviai, kartais net specialiai grobti šiam tikslui. Paprastai tiurkai, čerkesai, kitų Kaukazo tautų atstovai, nors pasitaikydavo ir europiečių berniukų – vengrų, italų, patekusių į nelaisvę kryžiaus karuose. Savaime suprantama, visi jie iškart būdavo atverčiami į islamą ir toliau auklėjami fanatiškai garbinant Alachą ir šariatą.
Būsimieji mameliukai būdavo atiduodami į specialius internatus, kur išeidavo kompleksinį mokymų kursą. Jaunuoliai kasdien privalėdavo suskaldyti po tūkstantį didžiulių molio gabalų – kad išvystytų rankų raumenis, mat šaltieji ginklai mameliukų būriuose būdavo pagrindiniai iki pat XIX a. pradžios. Šautuvus šie kariai niekino, už tai ir brangiai sumokėjo – buvo priversti užleisti Egiptą moderniau ginkluotiems Osmanų imperijos būriams.
Svarbiausia disciplina ruošiant jaunuosius mameliukus vis dėlto buvo jodinėjimas. Tikras karys privalėjo tiesiog susilieti su žirgu. Be to, mokėti būdamas balne taikliai šaudyti iš lanko ir arbaleto tiek į priekį, tiek atgal, o tam reikėdavo paleisti pavadžius ir valdyti žirgą vien tik keliais.
Kodėl šie superkariai taip ištikimai tarnavo savo pagrobėjams? Iš pradžių jaunieji vergai, žinoma, nekentė šeimininkų. Tačiau ilgainiui įvertindavo mokamą atlygį, karjeros perspektyvas ir žemes, kurias Egipto sultonai dosniai dalydavo ištikimai tarnavusiems mameliukams. Baigę mokslus mameliukai gaudavo leidimą vesti ir kurti šeimą. Kario algos jiems visiškai pakako oriam pragyvenimui, galiausiai beveik visi jie užsitarnaudavo laisvę, bet tik vienetai, paleisti iš vergovės, grįždavo į tėvynę.
Mirtis turbano klostėse
Susidūręs mūšio lauke su spartiečiu, mameliuku ar berserku, priešas iškart žinodavo, kuo rizikuoja. Visiškai kitokį įspūdį sudarydavo Indijos sikhų Nihango karinio ordino nariai.
Išvydęs nihangą, nieko nenutuokiantis žmogus palaikydavo jį silpnapročiu – labiausiai dėl galvą puošdavusio milžiniško turbano, apkabinėto visokiais pakabučiais ir grandinėlėmis. Tik gerai įsižiūrėjus tapdavo aišku, jog tai visai ne tušti blizgučiai, o kovinės čakros – svaidomieji ginklai, kuriuos nihangai valdydavo tiesiog meistriškai. Dažnai turbano klostėse tilpdavo net durklai, juk kai kuriems jų reikia 350–450 metrų medžiagos ir daugiau kaip 45 minučių susukti.
XVII a. įkurto Nihango ordino kariai ne ką prasčiau mosuodavo kardais, mėtydavo strėlytes, šaudė iš lanko ir šaunamųjų ginklų. Tai puikūs raiteliai ir ištvermingi atletai, galintys sudoroti priešą ir plikomis rankomis.
Iki šiol gyvuojantys nihangai išsiskiria panieka turtams ir mirčiai. Jie niekada nieko nebijojo, eidavo į priešą mūrine siena žudydami juos tol, kol patys dar pastovėdavo ant kojų.
Kaip jau buvo galima suprasti, ordino nariai nėra lengvo būdo. Indijoje net gyvuoja legenda apie tai, kaip vienas iš nihangų kartą važiavo autobusu ir konduktorius paprašė jo bilieto. Karys griebėsi durklo, nurėžė konduktoriui ranką ir metė atgal į veidą pareiškęs: „Štai mano bilietas.“ Esą nuo to laiko nihangai viešuoju transportu važinėja nemokamai.
Kiek teisinga ši istorija – nežino net patys indai. Tačiau faktas, kad 11 Gimę kariauti: mirtinas elitas net miegodami nihangai nesiskiria su savo ginklais.
Jos Didenybės tarnyboje
„Geriau mirti nei būti bailiu“ – su tokiu devizu jau du šimtmečius į mūšį eina Nepalo gurkos.
Gurkomis save vadina tautelės, kurią sudaro daugiausia persikėlėliai iš Radžasthano Šiaurės Indijoje, atstovai. Jie lig šiol išlaikė savo etninės gimtinės tikėjimą – tiki, kad kovos lauke juos saugo induizmo deivė Kali. Nors, kaip ir mameliukai, kaunasi gurkos ne už Indiją ir net ne už Nepalą. Jie sudaro vieną iš elitiškiausių britų armijos dalinių. Prie jos gurkos prisijungė XIX a. pradžioje, kai britų imperija buvo išplitusi po visą pasaulį.
Didžiosios Britanijos karūną ginantys gurkos, teigiama, nejaučia skausmo, yra nepaprastai ištvermingi ir beatodairiškai narsūs. Daugiau nei 200 000 jų kariavo abiejuose pasauliniuose karuose, tarnavo Honkonge, Folklando salose, kovėsi Afganistane ir Kosove. Trylika gurkų buvo įvertinti Viktorijos kryžiumi – vienu iš aukščiausių apdovanojimų Jungtinėje Karalystėje.
Iki Indijos pasidalijimo 1947 metais gurkos oficialiai priklausė indų armijai, nors kovėsi britų pusėje. Kai anglai galutinai pasitraukė iš Indijos, gurkų brigada perėjo į britų armijos sudėtį ir persikėlė į Europą. Tačiau iki pat 2006 metų nė vienas gurka neturėjo teisės į Didžiosios Britanijos pilietybę. Jie atvykdavo į šalį, ištarnaudavo armijoje nuo 15 iki 30 metų, o po to privalėdavo grįžti į Nepalą.
Gurkos iš pradžių niekino šaunamuosius ginklus ir kone iki mūsų laikų į mūšį eidavo apsiginklavę vien tik tradiciniu 45 centimetrų ilgio lenktu durklu, vadinamu kurki. Bet ir to be reikalo iš makšties netraukdavo: gurkos tikėdavo, kad ištrauktas į dienos šviesą durklas privalo būti „pagirdytas“ krauju. Jeigu tuo metu šalia nebūdavo nė vieno priešo, kurki savininkas privalėdavo susižaloti pats.
Šiandien gurkų brigadoje tarnauja ne daugiau kaip 3 500 vyrų. Tačiau skaičius nieko nereiškia. Elitinio dalinio kariams tenka pereiti negailestingą atranką, kurios procedūra per du šimtmečius nė kiek nepasikeitė: kandidatai privalo 40 minučių bėgti įkalnėn ant pečių tempdami krepšį su daugiau nei 20 kilogramų sveriančiais akmenimis.
Ir vis dėlto kasmet į 200 vietų brigadoje pretenduoja apie 30 000 potencialių rekrutų.
Labiau už viską gurkos garbina drausmę, visus įsakymus vykdo uoliai ir tiksliai. Pratę prie aukštumose išretėjusio oro ir pavojingų kalnų tarpeklių, šie kariai vienodai lengvai ištveria tiek šaltį, tiek karštį, gali kautis bet kokiomis, netgi nežmogiškomis sąlygomis, kuriomis kitas žmogus nesugebėtų nė pajudėti.
Kaip ir jų kolegos – įvairių laikotarpių ir tautų elitiniai kariai – gurkos negali nekelti susižavėjimo. Bet tik tol, kol susimąstai, kiek energijos, fizinių ir protinių jėgų būdavo ir tebėra išeikvojama tam, kad ištobulintum žudymo meną. Žinoma, karyboje, kaip ir kiekvienoje kitoje profesijoje, turi būti savų asų. Tačiau norisi viltis, kad ateis toks metas, kai istorijos apie superkarius virs tik šiurpiomis praeities legendomis.
PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
