XX amžiaus antroji pusė. Technologijomis paremta urbanistinio gyvenimo vizija ir architektūra, kosmoso užkariavimo ir žmogaus proto triumfo metas. Įmanoma viskas, ir tas „viskas“ privalo paklusti pažangai. Štai tokiame kontekste skleidėsi 1937 metais Italijoje, statybininkų šeimoje, gimusio architekto Renzo Piano talentas. Panašu, kad Piano nelabai ir turėjo kitą pasirinkimą: statybų versle sukosi jo senelis, tėvas, keturi dėdės ir brolis. Na, o Piano pasuko pačiu kūrybingiausiu šios šeimyninės tradicijos keliu.
)
Pirmiausia jis sulaukė dėmesio sukūręs Italijos pramonės paviljoną Japonijoje vykusiai parodai „Expo'70“. Paskui su kolega anglu Richardu Rogersu dalyvavo konkurse Georges Pompidou meno centrui Paryžiuje kurti. Bandymas buvo sėkmingas – vyrukai laimėjo.
)
Ir tai tapo vienu garsiausių Piano kūrinių, kurie pirmiausiai iškyla prieš akis išgirdus jo vardą: šimto tūkstančių kvadratinių metrų statinys pačioje Paryžiaus širdyje, skirtas vaizduojamajam menui, muzikai, industriniam dizainui ir literatūrai. Apskaičiuota, kad vien per pirmuosius du centro veiklos dešimtmečius jame apsilankė 150 milijonų žmonių, tai yra daugiau kaip 25 tūkstančiai žmonių per dieną. Pavydėtinas pastato populiarumas – tiek tarp lankytojų, tiek tarp kitų architektų, perėmusių ne vieną Piano idėją. Ypač imituojamas Piano subtilus šviesos pojūtis, aptakios formos, didžiulis dėmesys detalėms.
Ieoh Ming Pei
Moderniosios architektūros sinonimas – taip lakoniškai būtų galima pristatyti kiną I. M. Pei. Didelės įtakos jam turėjo gimtosios Kinijos Suzhou sodai, tačiau savo darbais jis daugiausiai puošė Jungtinių Valstijų miestus – į Kiniją grįžo jau gerokai vėliau, būdamas pripažintu architektu, ir ten sukūrė bent kelis įspūdingus pastatus (viešbutį, dangoraižį, muziejų).
Beje, kaip ir italas Piano, Pei bene labiausiai išgarsino jo kūrinys, pastatytas Paryžiuje – metalo ir stiklo konstrukcijų piramidė Luvro muziejuje.
Pei gimė 1917 m. ir baigęs mokslus pradėjo dirbti prie didžiulių projektų. Gana greitai sulaukęs pasaulinio pripažinimo, architektas nesiskundė užsakymų stoka, o jo kompanija tapo plačiai žinoma ir gerbiama. Nors Luvro piramidė sukėlė daug kontroversiškų kalbų, Pei kompanija per kelis dešimtmečius sukūrė ne vieną muziejų įvairiose pasaulio šalyse, tarp garsiausių – Morton H. Meyerson Symphony centras Dalase (JAV), Miho muziejus Japonijoje, Suzhou muziejus Kinijoje, Islamiškojo meno muziejus Katare.
Kalbėdami apie Pei darbus, specialistai pirmiausia pabrėžia, kad jo sukurti pastatai – tai visiškai nauja estetika, jie tarsi paminklai talentingai sulietom dviem didžiosioms tradicijoms – azijietiškajai ir europietiškajai.
Frankas Lloydas Wrightas
„Visos geriausios architektūros vertybės yra ir žmogiškosios vertybės, visa kita nėra vertinga,“ – sakė legendinis amerikiečių architektas, savo architektūrinės mokyklos įkūrėjas Frankas Lloydas Wrightas.
Garsiausi Wrighto kūriniai – Fallingwater ar Robie House pastatai arba Solomono R. Guggenheimo muziejus – išsiskiria organiškomis linijomis ir atviromis, grakščiomis erdvėmis. Dauguma jo bičiulių architektų bandė kurti panašią, Wrighto įkvėptą gamtos eleganciją.
1867 metais gimęs Wrightas ne tik sukūrė ištisą naują estetiką, bet ir 1932 metais įkūręs Taliesino draugiją prisidėjo kurdamas visą naująjį architektūrinį pasaulį. Bėgant metams ši draugija, dirbusi Wrighto vasarnamyje Taliesine, Wiskonsino valstijoje, ir jo žiemojimo rezidencijoje Vakarų Taliesine, Arizonoje, išugdė visą būrį daug žadančių architektų, perėjusių stažuotės programą. Tarp jų yra tokios architektūros garsenybės kaip Williamas Wesley'is Petersas, Henry'is Klumbas ir Jackas Howe'as. Ir dabar Taliesino draugija, pasivadinusi Franko Lloydo Wrighto mokykla, dirba su būsimaisiais architektais ir ugdo naujas jų kartas. „Kiekvienas didis architektas privalo būti ir didis poetas. Jis turi sugebėti originaliai interpretuoti savo laiką, savo dieną, savo amžių,“ – sakė Wrightas.
Dar vienas modernizmo architektūros korifėjus, urbanistinių dangoraižių „tėvas“ – europietis, šveicarų kilmės prancūzų architektas Le Corbusier. Kadangi buvo ne tik architektas, bet ir rašytojas, savo filosofinę mintį įamžino tiek statiniuose, tiek rašytiniuose kūriniuose, modernizmo mintį įgyvendindamas darbais ir aprašydamas teoriškai.
Le Corbusier nebuvo jo tikras vardas – 1887 metais gimęs Charlesas-Edouardas Jeanneretas pats pasirinko šį pseudonimą. Jo požiūriu gyvenamosios erdvės, apvalytos nuo sentimentalios romantikos, pirmiausia turėjo būti funkcionalios. Namai – tai vieta, kurios vienintelis tikslas yra padėti operatyviai atlikti įprastas gyvenimiškas užduotis, taigi turi būti pritaikyta mechaniškam gyvenimo būdui. Jo efektyvios architektūros filosofija padarė didžiulę įtaką vėlesnėms tendencijoms ir architektūriniams stiliams. Be to, jis padėjo sukurti masinės gamybos standartinio namo koncepciją, prisidėjusią prie gyvenamųjų namų statybos po Pirmojo pasaulinio karo ir ypač tikusią kuklesnes pajamas gaunantiems piliečiams.
