Pavojaus varpai
Keletas faktų, kodėl Italija vėl atsidūrė po didinamuoju stiklu. Italija yra ketvirta pagal dydį ekonomika euro zonoje. Ne pirmus metus ji linksniuojama už milžinišką valstybės skolą, kuri niekada net nebuvo arti 60 proc. skolos ir BVP santykį įtvirtinančio Mastrichto kriterijaus, o dabar siekia 130 proc. ir nusileidžia tik Graikijai. Su šia problema nieko doro padaryti niekam taip ir nepavyko, tačiau pastaruoju metu visų akys krypsta į bankų sektorių.
Italijos įmonės ir gyventojai yra išties toli gražu ne taip smarkiai prisiskolinę, kaip valstybė. Italijos įmonių įsiskolinimo lygis yra panašus kaip, pavyzdžiui, Estijos ir siekia maždaug 85 proc. nuo BVP (tuo tarpu euro zonos vidurkis yra beveik 110 proc.). Gyventojų skolos sudaro apie 60 proc. nuo BVP, o euro zonos vidurkis viršija 90 proc. Tačiau didžioji problema yra ta, kad italams kaip niekam kitam nesiseka savo skolų grąžinti. Regis, ten požiūris, kad negrąžinti skolos bankui yra garbės reikalas, yra pakankamai tvirtai įsišaknijęs. Neveiksnių paskolų suma Italijos bankuose sudaro sunkiai protu suvokiamus 360 mlrd. eurų ir prilygsta maždaug penktadaliui šalies BVP, arba 18 proc. visų išduotų paskolų (palyginimui: 2008 m. neveiksnių paskolų rodiklis sudarė 6 proc.). Tokio dydžio rodiklis labiau tinka besivystančiai valstybei, o ne vienai iš euro zonos lyderių.
Finansų pasaulis, Tarptautinis valiutos fondas skambina pavojaus varpais net Italijos finansų ministrui nematant savo darže jokių problemų. Didžiausio ir trečio didžiausio Italijos bankų „Unicredit“ ir „Banca Monte dei Paschi di Siena“ akcijų vertė šiemet sumažėjo daugiau nei perpus, visų kotiruojamų Italijos bankų akcijų indekso vertė krito 50 proc. Investuotojai palieka Italijos bankus, ir galiausiai vyriausybei teks rasti vienokius ar kitokius sprendimus.
Kokia gi problema rekapitalizuoti prisižaidusius bankus? 2008 m. krizės akivaizdoje bankai JAV, Airijoje, Ispanijoje buvo gelbėjami mokesčių mokėtojų pinigais. Italijoje tuo metu bankų sektorius neatrodė taip baisiai. Dabar skaičiai jau gąsdina, ir pagrindinis klausimas yra vienintelis: „Kas mokės?“.
Po 2008 m. krizės chaoso buvo įdiegtos bankų gelbėjimo taisyklės, kurios neleidžia naudoti mokesčių mokėtojų lėšų, kol nuostolių neprisiima bankų kreditoriai – investavusieji į obligacijas – ir akcininkai. Italijos problema ta, kad priešingai nei daugelyje šalių, kur į bankų obligacijas daugiausiai investuoja instituciniai investuotojai, didelę dalį Italijos bankų obligacijų turi įsigiję privatūs asmenys. Tarp jų – tie patys, kurie tebevalgo mamos ruoštą lazaniją ir pamiršta bankui grąžinti paskolą. Ar užteks politinės valios pasakyti šiems italams, kad jų turimos obligacijos staiga tapo nieko vertos? Ar politikams kils ranka šalyje sukelti dar vieną ekonominę krizę?
Ministras pirmininkas Matteo Renzi deda pastangas gauti išimtį iš aukščiau minėtos taisyklės dėl bankų gelbėjimo, bet kol kas iš Vokietijos kanclerės Angelos Merkel jis sulaukė tik kirčio atgal, kad išimčių iš visoms šalims taikomų taisyklių nebus. Taip, galima pasitelkti į pagalbą sentimentus, kad štai seniausias bankas pasaulyje „Banca Monte dei Paschi di Siena“ išgyveno daugiau nei 500 metų ir jam dabar teks bankrutuoti dėl kažkokių keistų taisyklių. Tačiau sentimentai, regis, kol kas neveikia. Dabartiniu vertinimu, egzistuoja 60 proc. tikimybė, kad šis bankas 5 metų perspektyvoje nevykdys savo įsipareigojimų.
Ko laukti toliau
Kodėl mums Lietuvoje turėtų rūpėti tingių italų skolininkų negrąžinamos skolos? Spalį Italijoje vyks referendumas dėl šalies politinės sistemos pakeitimų. Ne tiek globaliai svarbiais klausimais, bet paskelbtas ir tikras. Jei Europos institucijos nedarys išimčių Italijos bankų gelbėjimui ir neleis jų gelbėti valstybės lėšomis bei naudojant bendras euro zonos finansiniam stabilumui išlaikyti skiriamas lėšas, pirma nepriverčiant privačių investuotojų prisiimti ant nemokumo slenksčio atsidūrusių bankų nuostolių, referendumo biuletenyje gali atsirasti klausimas „Ar jūs norite, kad Italija liktų ES?“. To siekia sparčiai populiarėjantis Penkių žvaigždžių judėjimas. Kol kas tai galbūt tolokai siekianti idėja, tačiau ji egzistuoja ir kelia investuotojų susierzinimo lygį, žinant, kuo baigėsi paskutinis referendumas, kuriame buvo užduotas toks klausimas.
Taip, Europa susiduria su daug kitų rimtų problemų – imigrantų krize, „Brexit“ derybomis. Galbūt šiame kontekste Italijos bankų sektoriaus bėdos neskamba kaip didžiausia iš jų. Išties, bankų sektorius visoje Europoje susiduria su nemenkais sunkumais – Italijoje jie tiesiog labiausiai koncentruoti. Didžiausias Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ nuo metų pradžios neteko 45 proc. savo vertės ir pagal kapitalizaciją nusileidžia tokioms kompanijoms, kaip, pavyzdžiui, „Airbnb“. Nors bendrai paėmus bankai yra gerokai stipresni nei 2008 m. ir nėra priežasčių laukti staigios krizės, nieko nedarant finansinio sektoriaus gali laukti ilgas ir nemalonus čiuožimas spirale žemyn. Suprantama, jokių gerų naujienų ir ekonomikai tokia eiga nežada.
Grįžtant prie Italijos, ši situacija yra viena iš daugelio, kuomet pusiau iškeptos arba visiems taikytos taisyklės nė vienam gerai netinka ir kelia susierzinimą tiek gelbėjamoje pusėje, tiek ir gelbėjančioje. Kas bus teisus – ar rožinius akinius dėvintis Italijos finansų ministras, ar visko bijantys ir be reikalo apokaliptinius scenarijus piešiantys finansų rinkų dalyviai, gali imti aiškėti baigiantis vasarai ir atostogoms. Europai kol kas visai neblogai sekdavosi dulkes sušluoti po kilimu ir apsimesti, kad jų nėra. Ar šis atvejis bus vienas iš jų, netrukus paaiškės.
