Per visą instituto egzistavimo laiką įvairių užsienio kalbų kaip pasirenkamo dalyko čia mokėsi per 8 tūkst. studentų, iš jų lietuvių gestų kalbos – 657 asmenys. Į šį skaičių įeina ir 15 šio semestro klausytojų, ką tik sėkmingai išlaikiusių egzaminą pagal pirmo lygio studijų dalyko programą. „Daugiau kaip 61 tūkst. anglų kalbos besimokiusiųjų neskaičiuojame, nes ji mūsų institute yra privalomas C1 lygiu mokėti dalykas, – paaiškina vadovė. – Kai reikiamos anglų kalbos žinios sukauptos, studentai likusius iš 24 užsienio kalboms skirtų kreditų gali naudoti kalboms mokytis pagal poreikius. Gestų kalba – tarp mėgstamų.“
Direktorė iš viso gestų kalbos dėstymo laikotarpio pirmiausia išskiria 2013 metus. Tai buvo institute susibūrusio studentų gestų kalbos ir kultūros klubo „Gyva gestų kalba“ didžiausio klestėjimo metai. Kelerius metus iki tol akademinis jaunimas savo asmeninį laiką taip gausiai aukojo miesto gyventojų ir kurčiųjų bendruomenės ryšiams puoselėti, kurčiųjų informacinei aplinkai pritaikyti, kad į jų iniciatyvą dėmesį atkreipė ir apdovanojimu įvertino Kauno miesto valdžia. V. Bijeikienė teigia, kad nemažas gestų kalbos indėlis ir į 2015 metais Lietuvos neįgaliųjų draugijos VDU skirtą neįgaliesiems draugiško universiteto vardą.
Gestų kalbos kaip pasirenkamojo dalyko populiarumą UKI vadovė, be kita ko, sieja ir su profesinėmis bei asmeninėmis lektorių Arūno Bražinsko ir Ramunės Leonavičienės savybėmis. Institute jie dirba nuo 2007-ųjų. Meilė gimtajai kalbai, entuziazmas, nuoširdus, šiltas ir pagarbus bendravimas su savo studentais, išradingai vedamos paskaitos, kartu su UKI organizuojami tarptautiniai seminarai gestų kalbos vertimo temomis – visa tai didina susidomėjimą lietuvių gestų kalba, kurčiųjų kultūra ir tradicijomis.
„Gestų kalbos mokymas – tai dalis mūsų atvirumo visuomenei, – baigdama pokalbį sakė pašnekovė. – Sudarytos sąlygos gestų kalbos mokytis ne tik studentams, mielai laukiamas visas VDU personalas, visuomenės nariai. Visai VDU bendruomenei, įskaitant ir besimokančius virš kreditų studentus, gestų kalbos mokytis nieko nekainuoja.
„Sugedęs telefonas“ – žinioms įtvirtinti
Vyksta paskutinė gestų kalbos paskaita prieš egzaminą. Tylą retkarčiais sudrumsčia tik studentų apsikeitimas vietomis, kuriam nepastebimai vadovauja kurčias lektorius A. Bražinskas. Iš šalies stebint atliekama užduotis labiau primena žaidimą nei pastangų reikalaujantį mokymąsi. Pasirodo, tokia ir yra sumanymo esmė. Gestų kalbos subtilybes perprasti nelengva, vėliau atskleis dėstytojai, todėl jie nuolat ieško būdų stiprinti studentų motyvaciją, bent psichologiškai sukurti mokymosi „lengvumo“ įspūdį. Žaismingos užduotys – pasiteisinęs būdas.
Lektorius gale sėdinčiai studentų porai paduoda lapelį su lietuviškai parašytu žodžiu. Jie pirmiausia žodį „parepetuoja“ patys, vėliau pagal gestų kalbos etiketą paplekšnoja priekyje sėdintiems kolegoms per petį, o atsisukusiems jį pirštų abėcėle užrašo ore. Šie tą patį pakartoja priekyje sėdintiems studentams ir taip – iki pirmos eilės. Priekyje sėdintys du klausytojai užrašo lentoje, ką nuskaitę. Dėstytojas įvertina rezultatus. Tačiau kol žodis keliauja, A. Bražinskas kelis kartus pakelia ranką ir dėl kažko mandagiai perspėja studentus, pataiso. „Jūs buvote liudininkė, kaip nelengva peržengti tarpkultūrinius barjerus, – po paskaitos paaiškino R. Leonavičienė. – Girdinčiųjų kultūroje nėra itin mandagu žmogų pakviesti jį liečiant. Tad matėme nevalingus studentų išsisukinėjimus. Užuot lietę petį delnu, kartais jie tai darė pirštu – tarsi mindžikuotų kultūrų pusiaukelėje. Tuomet mano kolega prašė pasitaisyti, taikyti kurčiųjų elgesio modelį.“
Po „sugedusio telefono“ užduoties, kai buvo pakartota pirštų abėcėlė, mokomasi ją nuskaityti iš kito asmens pirštų, ateina skaičių rodymo eilė. „Aš gimiau 1990 metų...“, „Iš Vilniaus į Londoną skridau tris valandas...“, „Susitiksime po dviejų savaičių“ – rodė gestų kalba studentai. Skaitvardžių vartojimas, pasak dėstytojų, – vienas sudėtingiausių mokymosi etapų. Taip, pasirodo, yra dėl girdinčiajam sunkiai įsivaizduojamos priežasties – dėl to, kad skaitvardžiai lietuvių kalboje yra... labai nekonkretūs. Perteikti juos konkrečia kalba reikia įgusti.
O klausytojai toliau linksmai, šiek tiek teatrališkai vykdė užduotis ir kartais laidė tokius savikritiškus komentarus, kad neįmanoma buvo stebint emociškai neįsitraukti. Bendrai atmosferai kontrasto nekūrė ir kurčias lektorius. Atlaidžiai šypsojosi, kai labai reikėjo, ateidavo į pagalbą. O bandantiems komentuoti žodžiu, kartkartėmis primindavo nekalbėti – dešine ranka balso stygų aukštyje vis pasukdavo tariamą raktelį, ragindamas „užrakinti“ balsą.
Politikų ir įžymybių dėmesys negalios temai.
Informacija apie negalias ir neįgaliuosius žiniasklaidoje.
Socialinės kampanijos.
Nežinau, man tai neaktualu.
Studentai perima kurčiųjų bendravimo modelį
Domėjimasis egzotiškomis kalbomis arba konkrečiai šia unikalia kalba, poreikis būti pranašesniam darbo rinkoje, šeiminės aplinkybės, draugų ar jau studijavusiųjų paskatinimas – tai pagrindinės priežastys, atvedusios studentus į gestų kalbos paskaitas. „Nebeliko kurčiųjų baimės. Nuo šiol, jei prireiks, rašysiu paraidžiui, rodysiu gestais, kūno kalba, veido išraiška, bet vis tiek pabendrausiu“, – apie kursų naudą pasakoja mergina. „Anksčiau niekada nesusimąstydavau, kas pažadina rytais tuos, kurie negirdi žadintuvo, kaip prisibeldžia jų svečiai“, – atvirauja kitas pašnekovas. „Kurtieji išmokė: pasakoti apie savo gyvenimą su smulkmenomis kitam – nieko tokio“, – įsitraukia į pokalbį ir daugiau studentų, o vienas apibendrina: „Perėmėm kurčiųjų bendruomenės bendravimo modelį.“
„Graži kalba. Kad ir kiek jų mokiausi, nė viena nebuvo tokia ypatinga“, „Labai įdomi kurčiųjų istorija, o „Žuvėdros klyksmas“ – kažkas nepaprasto“ (tai kurčiosios prancūzės aktorės Emanuelės Laborit knygos pavadinimas, – aut. past.), – neslepia susižavėjimo studijų objektu studentai. „Sunkiausia – skaičių grupės“, – pagaliau prabyla ir apie sunkumus dalyviai, kiti pritardami linkčioja, o kairiarankiai dar pamini dominuojančios rankos naudojimo iššūkius. „Internetu nuolat pabendraujam, prieš balandį vykusį kolokviumą rinkomės mokytis kartu. Susivienijome į bendruomenę“, – džiaugiasi suradęs naujų draugų pašnekovas. „Ateiname tarsi į neformaliojo ugdymo būrelį. Esame atsipalaidavę ir tai labai padeda“, – netiesioginius komplimentus savo dėstytojams žeria klausytojai ir, nespėjus suformuluoti provokuojančio klausimo, jau atsako: „Mūsų pažanga per semestrą didžiulė.“
Pakeitė visuomenės požiūrį į kurčiuosius
„O ar jums studentai minėjo, kad besimokydami jie patys pasikeitė? Jau geba išnerti iš virtualios erdvės, ilgiau apsieina be mobiliųjų telefonų. Tapo atviresni, ne tokie susikaustę, mažiau žiūri pro šalį, daugiau į akis, – vardija pokyčius R. Leonavičienė ir pakomentuoja dėstomo dalyko įtaką Z kartai. – Gestų kalbos „įrankiai“ – rankos ir veido išraiška, tad žiūrėdamas į mobiliuko ekraną nepabendrausi. Norom nenorom tenka akis pakelti į pašnekovą, o paskui, žiūrėk, ir realus pasaulis pasirodo esąs gražus.“
Kodėl du dėstytojai, o ne vienas? „Laikomės nuostatos, kad už gimtakalbį gestų kalbos niekas geriau negebės išmokyti. Tad Arūnas moko gestų, – aiškina R. Leonavičienė. – Aš atsakinga už supažindinimą su kurčiųjų bendruomene, su kultūriniais, abiejų kalbų gramatikos skirtumais, gestų įtvirtinimą atmintyje asociatyviai. Tarkim, „pradinis ugdymas“. Šiaip gestą būtų nelengva įsiminti, bet susiejus su tekančia nosim – o jis panašiai rodomas – atmintyje „užkimba“.
A. Bražinskas kolegę papildo paaiškindamas, kad jie taiko Kopenhagos komunikacijos centro (šiuo metu centras savo veiklą kaip atskira institucija yra nutraukęs, – aut. past.) mokymo metodą. Pagal jį lektoriai – kurčias ir girdintis – dirba poroje. Taip pat paskaitose remiamasi Surdologijos centro parengta metodine medžiaga. Kolegų įdirbį dėstytojai praturtina ir savo parengtomis užduotimis, supažindina su kurčiųjų kultūros, tapatybės ypatumais, istorija, gestų kalbos menu, o programą nuolat tobulina.
„Kitąkart atvykite į pirmąjį užsiėmimą, – intriguoja R. Leonavičienė. – Paskaitą iš pradžių mano kolega veda vienas ir vis provokuoja auditoriją kaip nors sureaguoti gestu. Studentai patiria tikrą kultūrinį šoką... Galų gale jie tarpusavyje vis dėlto susikalba.“
„Įdomu būtų susitikti ir kai užsiėmimas vyks Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre. „Vizualinėje“ paskaitoje studentai stoja prieš veidrodžius ir repetuoja veido išraiškas. Tam tikros veido mimikos gestų kalboje yra intonacijų atitikmenys. Po šių pratybų pastebime ženklius dalyvių mokymosi ir net bendravimo tarpusavyje pokyčius, – tęsia R. Leonavičienė. – Trečiąkart kviečiame atvykti į kurčiųjų bendruomenės renginį, kai dalyvaus ir mūsų klausytojai. Jie išskirstomi nedidelėmis grupelėmis, priskiriamas jiems kurčias ar neprigirdintis „gidas“. Taip pat žadame ypatingų įspūdžių.“
Lektoriai sako apie gestų kalbos mokymus galį pasakoti visą dieną. Prisimena laikus, kai vienu metu susirinkdavo visų trijų VDU dėstomų gestų kalbos lygių grupės, o pirmo lygio būdavo net dvi. Ir visos dėl žmonių skaičiaus tiesiog braškėjo per siūles. Tuomet namo jie parsirasdavo tik miegoti. Šiemet 3 lygio programos jau neatnaujino, nes esą vos spėja mokyti pagal dvi pirmąsias. Abu lektoriai eina atsakingas pareigas Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre ir dienomis yra užimti. Mokymams lieka vakarai.
Nors laiko labai stinga, prieš trejus metus gestų kalbos pradėjo mokyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentus. Iš pradžių iškėlė įstaigai gana aukštus reikalavimus ir neslepia tikėjęsi, kad tai atgrasins. Tačiau būsimieji gydytojai visas sąlygas išpildė ir teko pažadą tesėti. „Esame visuomenės požiūrio į kurčiuosius kaitos liudininkai“, – kurčiųjų integracijos pažangą konstatuoja pašnekovai. Akivaizdu, kad jie yra ir tų laukiamų pokyčių nešėjai.
Pastangas, paaukotą laisvalaikį esą atperka, kai kavinėje prie staliuko prieina buvęs studentas ir pasisveikina, pagal kurčiųjų kultūros taisykles palinkėdamas gero apetito, pajėgia palaikyti pokalbį. Sėkme pašnekovai laiko ir tokius atvejus, kai studentai taip gerai išmoko gestų kalbos, kad net savo specialybę galėjo išmainyti į darbą vertėjais Kauno apskrities gestų kalbos vertėjų centre. Dvi VDU psichologijos studijų absolventės įgijo tokius stiprius gestų kalbos pagrindus, kad gali konsultacijas teikti kurtiesiems jų gimtąja kalba. Lektoriai laukia, kol dar vienas jų studentas baigs magistro studijas, ir tikisi, kad įšventintas kunigu gebės mišias aukoti gestų kalba. Bene įspūdingiausią karjerą iš absolventų, anot jų, padarė Jolanta Radzevič, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos kurčiųjų draugijos Surdologijos centrui, rengiančiam gestų kalbos metodinę medžiagą.
„Tai nėra energijos tekėjimas į vieną pusę. Mes ja keičiamės su studentais, todėl mokymai mums, nepaisant nieko, – tikra atgaiva“, – sako kurčiasis lektorius A. Bražinskas.
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius
