Liko tik skėtis
V. Misevičius, kai oras puikus, į darbą visada stengiasi važiuoti tik dviračiu. Tą dieną taip pat pasirinko šią transporto priemonę, tuo labiau kad po darbo ketino užsukti ir į dviračių taisyklą.
Jis norėjo meistrų paprašyti sutvarkyti žibintus ir pritvirtinti specialų krepšelį, kuriame galėtų saugiai vežioti daiktus. Rizikuodamas viską iki šiol vežiodavo prisitvirtinęs prie bagažinės.
„Prie dviračio daiktų dėtuvės pritvirtinau rankinę su savo turtu: visais asmeniniais dokumentais, vairuotojo pažymėjimą ir asmens tapatybės kortelę, automobilio dokumentus. Taip pat banko korteles, du raktų ryšulius su buto ir automobilio raktais, USB laikmeną su visa darbine ir asmenine informacija ir, be abejo, pinigais. Kartu su rankine dar ir skėtį sugebėjau pritaisyti“, – „Sekundei“ pasakojo direktorius.
Įsijungęs ausinukus mokytis užsienio kalbos vyras pasuko dviračių taisyklos link, tačiau pasiekęs savo tikslą nustėro – ant dviračio bagažinės liko kaboti tik skėtis. Rankinė su visu turtu dingo pakelyje.
V Misevičius sutriko, pyko ant savęs, kad buvo toks išsiblaškęs, jis apie savo nuostolius informavo ir bankus, ir policijos pareigūnus. Anot vyro, labiausiai neramu buvo dėl to, kad patekusi į blogų žmonių rankas asmeninė informacija galėjo būti panaudota blogiems tikslams.
„Nors banko korteles užblokavau, bijodamas, kad kas neprisiimtų greitųjų kreditų mano vardu, turėjau vilties, kad kas nors paskambins ir bent jau dokumentus ir raktus grąžins, nes piniginėje buvo ir mano vizitinė kortelė. Tačiau kai nesulaukiau jokio skambučio, pradėjau galvoti, kad teks iš naujo darytis visus dokumentus, pasikeisti namų spynas“, – to vakaro išgyvenimus prisiminė V. Misevičius.
Priėmė tik „ačiū“
Tačiau kitą rytą Socialinių paslaugų centro direktorius sulaukė nepažįstamosios skambučio, ar ne jis pametė savo daiktus. Pasirodo, į darbą anksti ryte atėjusi parduotuvės „Coliukė“ Savanorių aikštėje pardavėja visą V. Misevičiaus turtą rado prie pat durų.
Nudžiugęs, kad visi dokumentai ir raktai atsirado, vyras nuskubėjo jų atsiimti, o pakeliui nupirko kvietimą į restoraną, norėjo bent taip padėkoti už gerumą.
„Norėdamas atsidėkoti už kilnią širdį ketinau padovanoti kvietimą papietauti, bet mergina net nesileido į kalbas. Jos veido išraiška ir rankos mostai nepaliko vilties išreikšti dėkingumo kitaip nei paprastas ir nuoširdus „ačiū“, – nustebęs dėl moters kuklumo buvo V. Misevičius.
Jo nuostabai rankinėje buvo ne tik dokumentai ir raktai, bet ir pinigai – šimtas dolerių, dvidešimt penki eurai ir šimtas litų.
Vyro teigimu, tai ne pirmas kartas, kai per savo išsiblaškymą patenka į tokias situacijas, bet visais atvejais jis susidūrė tik su garbingais ir sąžiningais žmonėmis.
Prieš kelerius metus vienoje nedidelėje parduotuvėje per skubėjimą paliko grąžą. Kadangi tai buvo nemenka suma, teko grįžti. Pardavėja sąžiningai atidavė visus pinigus, sau nepasilikusi nė arbatpinigių. „Pačiam taip pat teko grąžinti vieno sporto klubo spintelėje rastą naują mobilųjį telefoną, žinau, ką reiškia prarasti vertingus daiktus ir kaip yra malonu juos atgauti. Todėl ruošiuosi dar kartą nueiti ir padėkoti moteriai, kuri grąžino visus mano daiktus“, – prižadėjo V. Misevičius.
Geri darbai daromi tyliai
Socialinių paslaugų centro direktoriaus rankinę radusi ir jam grąžinusi „Coliukės“ pardavėja Ania kuklinosi, jos teigimu, kiekvienas žmogus būtų taip pasielgęs.
„Nejaugi už kiekvieną gerą darbą reikia dėkoti, užtenka ir „ačiū“, – sakė moteris.
Ji pati prieš ketvertą metų buvo praradusi piniginę su visais dokumentais, todėl supranta, kiek visokių rūpesčių ir išlaidų tenka patirti, kol pagaminami nauji dokumentai, banko kortelės. Radusi rankinę net nesudvejojo, ką su ja daryti.
„Ryte atėjusi į darbą matau, kad prie durų guli kažkoks daiktas, iš pradžių išsigandau, bijojau pakelti, maža kas, gal kokia bomba“, – juokavo pardavėja.
Tačiau priėjusi arčiau pamatė, kad tai ne šiaip kokia šiukšlė, o prabangi vyriška rankinė, kurios viduje – daug vertingo turto. Laimei, piniginėje buvo V. Misevičiaus vizitinę kortelę su visais kontaktais, todėl surasti tikrąjį savininką nebuvo sunku.
„Iš pradžių galvojau, kad reikės apie radinį paskelbti per spaudą ar radiją, tačiau to neprireikė. Džiaugiuosi, kad viskas taip gerai baigėsi“, – sakė Ania. Lina DRANSEIKAITĖ
