Prie šio straipsnio turėtų būti užrašas: „Asmenims iki 18 metų skaityti draudžiama“. Deja, deja, jeigu tokie draudimai kiek nors padėtų, nebebūtų ko ir svarstyti.
Alkoholio vartojimas ir girtavimo problemos mūsų visuomenėje apipintos ypatingais veidmainystės vingiais. Absoliuti dauguma žmonių rečiau ar dažniau, daugiau ar mažiau alkoholį vartoja. Retas pasibuvimas svečiuose arba su svečiais ir lankymasis laisvalaikiu kavinėje išsiverčia be svaigalų. Tačiau viešajame kalbėjime neretai siekiama sudaryti įspūdį, kad apskritai geria tik degradavę žmonės. Kuo aukštesnio statuso asmuo, tuo didesnę jaučia pareigą vaidinti šventuolį. „Susitikome išgerti puoduko kavos“, – sako politikas apie kokį neformalų susitikimą, tarkim, po darbo. Retkarčiais drįsta prabilti apie „bokalą alaus“, nors tai jau iš tiesų konjunktūriškai rizikinga.
Zita Kelmickaitė vienoje savo radijo laidoje buvo pasikvietusi porą vyno ekspertų papasakoti apie šio gėrimo subtilybes. Bene keturis kartus per visą laidą atsiprašinėjo ir aiškinosi klausytojams, kad čia jokiu būdu nepropaguojamas girtavimas, nors tai buvo savaime aišku – juk buvo kalbama apie gebėjimą išsirinkti geriausius, o ne pigiausius gėrimus. Laidos vedėja atsiprašinėjo, matyt, ne dėl asmeninių nuogąstavimų, o dėl baimės, kad aktyvios davatkos visuomeninį radiją apkaltins girtuoklystės skatinimu.
Tokia veidmainystė būdinga ne tik Lietuvai. 1972 m. viena JAV valdžios institucija uždraudė viešai paskelbti tyrimo duomenis, rodančius, kad saikingas alkoholio vartojimas gali atitolinti širdies ligų grėsmę. (Vėliau tai patvirtino daugelis kitų tyrimų įvairiose valstybėse ir nuslėpti buvo nebeįmanoma.)
Bet pirmiausia reikėtų pripažinti vieną paprastą faktą: išgerti yra malonu, yra gera. Suprantu, kad toks teiginys kelia pasibaisėjimą ne tik blaivininkams. Bet jeigu alkoholio sukeliamas apsvaigimas neteiktų malonumo, jo apskritai niekas į burną neimtų, nes yra daugybė skanesnių skysčių.
Problema formuojasi taip: išgėrus tam tikrą kiekį, gali atsirasti iliuzija, kad išgėrus daugiau bus dar maloniau. Ir tai dar nieko, bet išgėrus daugiau apskritai sunyksta orientacija, o toliau vis tiek geriama – iš inercijos arba iš nesąmoningos, nekontroliuojamos paskatos.
Ir visa tai dar nieko: pakelkite ranką, kas bent du kartus gyvenime nesate padauginęs. Problema kyla atsiradus priklausomybei ir visiems jos padariniams. Lietuvoje ši problema įgavo visuomenei reikšmingą mastą. Ir tai užburtas ratas – daug žmonių geria neva todėl, kad materialiai jaučiasi atsidūrę gyvenimo dugne ir nemato išeities. Tačiau ekonomikos kilimas taip pat skatina gėrimą: pvz., dalis žmonių turi daugiau laisvų pinigų ir gali juos skirti svaigalams; be to, trūkstant darbininkų, darbdaviai pro pirštus žiūri į gėrimą darbe, nes atstūmęs taurelės mėgėją nerasi, kas dirbs jo vietoje.
Priežasčių, kodėl be saiko geriama, o išgėrus neleistinai elgiamasi, yra daug, bet viena bendra tendencija susijusi su tuo, kad didelė dalis visuomenės yra tiesiog nekultūringa, o kartais ir tiesiog barbariška. Dėl to atsakomybės jausmas labai menkas, mažai tvardymosi ir padorumo, daug agresijos ir storžieviško abejingumo. Alkoholis neretai tik atskleidžia teisybę. Juk ir padauginusio žmogaus elgesį daug lemia jo vidinė kultūra: ne kiekvienas tokiu atveju sėda už vairo ir juolab ne kiekvienas tampa gyvuliu arba žvėrimi, kuris griebiasi kirvio. Nei reklama, nei draudimai čia iš esmės nieko nereiškia.
Bet jeigu teigiame, kad padėtis katastrofiška, tai ką nors reikia daryti. Logiškiausia būtų apskritai uždrausti alkoholio gamybą, prekybą ir vartojimą. Visiems aišku, kad įgyvendinti ir net įvesti tokį draudimą visiškai neįmanoma. Bet į tokius draudimus galima skeptiškai pasižiūrėti dar ir dėl kitos priežasties. Tikslių skaičių niekas neturi, bet akivaizdu, kad žmonių, kurie dėl alkoholio vartojimo kelia realią ar numanomą grėsmę sau ir kitiems, net jeigu skaičiuotume juos dešimtimis tūkstančių, procentas yra nedidelis, tad kodėl didžiajai daugumai dėl to reikėtų atimti galimybę mėgautis saikingu alkoholio vartojimu?
Nekonkrečių grėsmių atžvilgiu visuomenėje paprastai vadovaujamasi racionalios rizikos dėsniu. Čia negalioja principas: „Jeigu yra galimybė išgelbėti bent vieną gyvybę, tai nedvejokim“. Juk, pavyzdžiui, aišku, kad, leistiną greitį keliuose sumažinus nuo 90 km/h iki 50 km/h, tikrai būtų išgelbėta ne viena gyvybė (net jeigu dauguma to apribojimo griežtai nesilaikytų), bet sveikas protas to daryti nesiūlo.
Akivaizdu, kad esminė pražūtingo girtavimo priežastis nėra nei lengvas alkoholio prieinamumas, nei reklama. Čekijoje stipriu alkoholiu prekiaujama net spaudos kioskuose, bet alkoholizmo problema ten nepalyginamai mažesnė negu Lietuvoje. Daugelis pripažino, kad draudimas prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją iš esmės nieko nepakeis, bet tai esąs valstybės signalas, kad reikia ką nors daryti.
Veikiau sakyčiau, kad tai yra moralinės panikos ženklas. Pirmiausia valstybė galėtų rimtai pasistengti įgyvendinti tuos galiojančius įstatymus, dėl kurių būtinumo niekas neabejoja – pvz., pasiekti, kad nepilnamečiams iš tikrųjų būtų sunku nusipirkti alkoholio.