Praėjus dar vieniems Seimo rinkimams, Lietuva gali grožėtis savo išrinktais kandidatais. Kažkurie veidai jau daug kartų matyti Seime ir jau spėję nusibosti, kažkurie yra visiškai nauji jame, bet jau spėję nusibosti televizoriaus ekranuose. Vien tik ko vertas Antanas, šio realybės šou metų pagarsėjusio veikėjo atsiradimas Seime baugina, ne todėl, kad jo psichinė būklė ir intelektiniai sugebėjimai kelia rimtų abejonių, o pats faktas, kad jis pateko tarp 141 tautos žvaigždžių akademijos dalyvio.
Tačiau šie rinkimai turi ir teigiamą atspalvį. Visų pirma, džiugina tai, kad Lietuvoje pastebimi partinės konsolidacijos požymiai, sąrašo priekyje matome dvi tradicines partijas, kurios jau turi savo nusistovėjusį elektoratą. Nors partijų reitingo viduryje yra grynai populistinės partijos (one men band partijos), tačiau gale esantys liberalai rodo, kad Lietuvoje taip pat egzistuoja elektoratas, negyvenantis komunistinių ar Sąjūdžio laikų atsiminimais, o desperatiškai bandantis pakeisti esamą situaciją ir tikintis, kad liberalusis kelias yra tikrasis kelias į laisvę.
Tokį elektoratą galima rasti didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kuriuose Liberalų sąjūdžio partija surinko beveik po vienodą procentą balsų. Centristų atvejį galima pavadinti regioninės partijos sėkme, tokia kaip ir Lenkų rinkimų akcijos. Zuokininkai įtikinamai laimėjo rinkimus tik Vilniuje, kur žmonės dar pamena Zuoko oranžinių dviračių akcijas, metro pažadus ir kitus žadėtus Vakarų valstybių turimus malonumus. Kitur gi ši partija gavo smarkiai į kaulus nuo Liberalų sąjūdžio.
Tai kaipgi paaiškinti naujokų sėkmę? Ar tai „užtarnautų“ vardų televizijoje pasekmė, ar jau taisykle tampantis reiškinys, kuris sunkiai telpa į politikos mokslų supratimo ribas – balsuoti už naujokų partiją? Šios partijos sėkmės šaltinis – du veiksniai. Paprasčiausias šio fenomeno paaiškinimas tas, kad šios partijos laimėjimas yra protesto išraiška, tos Lietuvos visuomenės dalies, kuri priklauso pavaldinio modeliui politinėje sistemoje, modeliui, kuriame esantys žmones visiškai nesidomi politika, nuomonę susiformuoja iš masinės informacijos priemonių, neturintys aukštojo išsilavinimo ir / arba esantys iki 25 metų amžiaus.
Toks reiškinys anaiptol nėra retas pokomunistinėse valstybėse, kur nusivylimas valdžia ir rinkėjų lakumas yra labai didelis, palyginti su Vakarais.
Dabar kiek daugiau suprantantys piliečiai pradeda suvokti, jog konservatorių pergalė šiuose rinkimuose gali būti tik laikina. Netrukus šalyje vyks prezidento rinkimai, kuriuose antrą kartą Lietuvos istorijoje bus bandoma prastumti į postą glaudžiai su partija susijusį kandidatą. Šioje vietoje savo kišenėje socdemai turi didelį kozirį – A. Brazauską. Šis politikos dinozauras daugumai lietuvių asocijuojasi su žodžiais – stabilumas ir patikimumas.
Tačiau nauja valdančioji koalicija gali ir nespėti išgyventi iki prezidento rinkimų.
Smarkiai abejojama centristų patikimumu, o ką jau kalbėti apie Valinsko partiją. Partijos lyderiui turėtų būti sunku gyventi iš varganų Valinskienės koncertų, tad pasiūlius gerą „atkatą“ partija gali greitai persiorientuoti į kairę arba susiskaldyti taip, kaip susiskaldė Darbo partija.
Kaip sakė Winstonas Churchillis, sėkmė – tai ėjimas nuo vienos nesėkmės prie kitos su dideliu entuziazmu. Belieka tik tikėtis, kad, sklandant ekonominės krizės šmėklai, entuziazmas žmonių veiduose neišgaruos ir naujoji Vyriausybė, kuri neabejotinai sieks drastiškų permainų šalyje, išlaikys gyventojų pasitikėjimą ir gal net padidins pasitikėjimą šalies valdančiuoju elitu. Krizė tam – tinkamiausias laikas.
