Agentūros paprasčiausiai neturi nei žinių, nei specialistų, kurie išmanytų politinę komunikaciją, todėl jų konsultacijos neduoda naudos. Nebent agentūros pačios įdarbintų politologus, bet apie tai garsiai nebuvo pasakyta.
Norėtų dirbti ne už „ačiū”
Kas gi sukėlė tokią politikos apžvalgininkų reakciją? Gal jie pamatė rinkos nišą, kurioje galėtų dominuoti ne tik komentuodami žiniasklaidai rinkimų rezultatus, bet ir patarinėdami partijoms? Aišku ne už ačiū.
Politologai nėra reti svečiai partijų susirinkimuose. Artėjant rinkimams jie dažnai kviečiami pasidalinti savo įžvalgomis, kur link turėtų judėti ir kokius rinkėjus galėtų patraukti viena ar kita politinė jėga. Kai kurie jų yra etatiniai priešrinkiminiai konsultantai. Tad kodėl gi neįsitvirtinus toje rinkoje, kuri Vakarų pasaulyje neša nemažas pajamas. O ir Lietuvoje politinės partijos rinkimams išleidžia milijonus, kurių dalį susirenka įvairūs konsultantai ir reklamos gamintojai.
Politinės kampanijos - nykios
Bet gal yra ir kita priežastis, kuri paskatino atsirasti tokiems pareiškimams. Gal rinkimų kampanijos Lietuvoje yra ant tiek nuobodžios ir nykios, kad politologams jau atsibodo tai pabrėžti ir jie siūlo partijoms per daug neinvestuoti laiko į viešinimą, nes jos paprasčiausiai nemoka viešintis.
Ir tai yra tiesa, politinių partijų komunikacija dažnai būdavo nyki ir nepasižyminti kūrybiškumu. Susidaro įspūdis, kad kai kurios partijos tiesiog nupučia dulkes nuo praėjusių rinkimų strategijų, o kitas konsultuoja su komunikacija nieko bendro neturintys konsultantai.
Tačiau ir patiems ryšių su visuomene konsultantams būtų naudinga ne tik mokėti komunikacijos pradžiamokslį, bet ir išmanyti politinę komunikaciją, įsigilinti į partijos veiklą, susipažinti su išorinės ir vidaus komunikacijų problematikomis.
Partijos nesirūpina savo įvaizdžiu
Su įvaizdžio problemomis susiduria visos politinės jėgos Lietuvoje, tos partijos, kurios garsiai deklaruoja turinčios dešimtis tūkstančių narių, tyliai nutyli, kad trečdalis jų yra taip vadinamos „negyvos sielos“ – neaktyvūs nariai, ir sąrašuose laikomi tik dėl statistinio skaičiuko. O esantys nariai vangiai dalyvauja rinkiminėse agitacijose, nes ne visada tiki tuo, ką viešai deklaruoja partijos.
Politinės partijos turi sau atsakyti į klausimą ar joms reikia konsultantų, dirbančių tik rinkimų laikotarpiu, o paskui išrašančių sąskaitas ir bėgančių į kitą partiją. Ar patarėjų, kurie kurtų ilgalaikius santykius, padėtų formuoti partijos ilgalaikį įvaizdį, patartų, kaip pagerinti vidaus komunikaciją ir t.t. Deja, tačiau politinės partijos ir pačios per mažai skiria dėmesio savo įvaizdžiui. Užtenka pasižiūrėti į pasitikėjimo politinėmis partijos reitingus, kad suprastum, jog su savo įvaizdžiu jos nedirba.
Rezultate politinės partijos ir toliau užsispyrusios samdosi konsultantus, kurie pateikia standartinius komunikacinius pasiūlymus, nesistengdami įsigilinti į tai, kaip veikia konkreti politinė partija. Iš esmės tai trumpalaikiai verslo santykiai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Darbo partija savo komunikacijoje bando akcentuoti rūpestį gyventojais, tačiau į kadrą patenka tik rinkimų sąrašo dalyviai, iškart kyla klausimas ar sąrašo 5-kas ir yra partijos tikslinė auditorija? Tėvynės sąjungos rinkiminis video klipas buvo gyvas 2012 m. klonas. LSDP per praėjusių metų savivaldos rinkimus Vilniuje parodė, kad kandidatas į merus ir partijos Vilniaus skyrius vykdė dvi skirtingas rinkimines kampanijas.
Ar galima tikėtis kažkokių permainų? Tikėtis, kad politikos apžvalgininkai pasakys, jog šie rinkimai buvo įdomiausi per pastaruosius metus? Matant, kaip kai kurios politinės jėgos pradeda savo rinkimų agitacijas, vargu. Bet dar ne viskas prarasta ir laiko yra, nes ne visos politinės jėgos pradėjo aktyvią komunikaciją.
Tačiau atsakymas į klausimą kas geriau politikos apžvalgininkas ar komunikacijos specialistas – lieka atviras.
