- Negavote pasiūlymų iš kitų komandų? , - pasiteiravome V. Šeškaus.
- Mes pajuokaujame su klubų vadovais, kadangi tikrai gerai su jais sutariu. Visi žino, kad Prienuose esu įklimpęs. Kaip bebūtų, šiais metais galbūt reikės pagalvoti: gal Lietuvoje, gal į užsienį išvažiuoti. Žinote, Lietuvoje visada treneris į asistentus pasiima savo draugą. Galbūt antrų trenerių yra daug geresnių, bet jis visada pasiima padėti savo draugą. Žiūrint dideliu mastu – visur taip vyksta.
- Nenorėtumėte išbandyti jėgas su Lietuvos vaikinų rinktinėmis?
- Tikrai būtų įdomu. Bet visi treneriai yra Kaune, Vilniuje - didžiuosiuose miestuose. Mes, treneriai, iš mažų miestų skaitomės „treneriukai“. Tiek LKL pripažino mane geriausiu, tačiau federacija manimi kažkodėl nepasitiki, gal pasitikės kažkada. (šypsosi)
- Kas žinoma dėl Jūsų sūnaus Edvino Šeškaus ateities (aut. past. E. Šeškus, pasirašęs sutartį su „Lietuvos rytu“, šiuo metu žaidžia Vilniaus dublerių komandoje)?
- Kitais metais jis bus tik vienuoliktoje klasėje. Aš, manau, kad būtų neblogai, jeigu nemažai laiko gautų žaisti nacionalinėje lygoje. Seniai jau jį buvau matęs žaidžiant, vis dėlto jam dar tik 17-iolika metų. LKL'e tik toks kaip Jonas Valančiūnas, manau, pilna jėga galėjo žaisti. Nėra daug tokių žmonių, kurie nesulaukę pilnametystės gali žaisti aukščiausioje Lietuvos lygoje. O sėdėti, aš kaip tėvas galiu jį pasiimti į „Rūdupį“. Jeigu išleisiu jį aikštelę ir jam nesiseks – kiti pyks. Geriausias treneris – žaidimas. Žmogus, kuris žaidžia galingoje komandoje, turi daug žaisti – tobulėti. Šiais metais mums buvo nelengva, nes daug krepšininkų žaidė apylygiai. „Šiandien tau neina žaidimas, nepyk rytoj gal seksis.“ Pradžioje buvo labai daug piktumų, bet aš stengiausi visiems tą laiką išdalinti po lygiai. Pavyzdžiui, Simas (aut. past. Simas Buterlevičius), jo tikslas – žaisti „Lietuvos ryte“. Jis kartais net pykdavo, o aš jam sakydavau: „Pasižiūrėk, tu nežaidei mėnesį laiko, o aš vis tiek leisdavau tau žaisti.“ Aš su krepšininkais už aikštelės ribų gerai sutariu. Jeigu su jais nebendraučiau taip gerai, man būtų daug sunkiau: mažai, kas mane suprastų. Kartais „duodu daug velnių“ , bet teisingai.
- Į Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašą yra įtraukti Adas Juškevičius ir Žygimantas Janavičius, kurie žaidė Prienų „Rūdupyje“. Kaip manote, kokios jų galimybės? Ar paprasčiausiai tai - tik sąrašas?
- Manau, kad patekti į tą komandą vilčių mažai. Pažiūrėkime su kuo konkuruoja: Tomu Delininkaičiu ir Renaldu Seibučiu. Vis tiek tie žaidėjai yra truputį aukštesnio lygio. Aš tikrai nesakau, jis (aut. past. A. Juškevičius) iš tikrųjų – geras vaikinas. Jam svarbiausia, kad tu juo pasitikėtum. Tada jis atsiskleidžia. Kai jis pas mus atėjo po treniruočių ir išvykų su „Žalgiriu“, Adas buvo psichologinėje duobėje, kad nepateko į pagrindinę komandą. Tas pats ir su Povilu Butkevičiumi buvo: jis pas mus labai gerai žaidė, „Žalgiris“ pamatė - iš karto pasiėmė. O už dviejų mėnesių grąžina atgal. Žmogus grįžęs galvoja, kad turi vėl taip pat gerai žaisti, bet reikia įsivažiuoti. Ačiū, Dievui, kad į gale sezono, jis pradėjo labai solidžiai žaisti.
- Tomas Pačėsas viename interviu yra sakęs, kad į rinktinės treniruočių stovyklą būtų paėmęs Steponą Babrauską. Kokius Jūs žaidėjus būtumėte įtraukęs dar?
- Aš skaičiau tą interviu ir pagalvojau: S. Babrauskas – snaiperis ir faktiškai įtraukti į rinktinės sąrašus – tikrai būtų galima. Žaidėjas turi patirties ir šiais metais yra sužaidęs daug solidžių rungtynių. Svarbiausia – prieš galingus varžovus. Manau, tokius žmonės reikia išbandyti. Bet treneriai geriau žino, galbūt galvoja, kad per daug jiems bus. Lengva diskutuoti, o jeigu pačiam reikėtų pasirinkti – už galvos susiėmęs per naktis sėdėti reikėtų.
- Bet galbūt pats laikas atjauninti rinktinę?
- Šios vasaros tikslas – olimpiada ir garbingai joje sužaisti. Manau, treneris pabijos tokio dalyko. Pasižiūrėkime, kiek daug jaunimo žaidė pasaulio čempionate. Kaip jie gerai sužaidė ir su kokiu entuziazmu. Kartais padarome tą darbą su komanda, paskui atsiranda tokios mintys: dar geriau bus. Todėl mes nebandome daryti ir vėl to paties. Praėjusiais metais visi liūdėjo, kad Europos čempionate liko penkti. Bet kritikos pažerta nebuvo didelės. Būtų čempionatas vykęs ne Lietuvoje, būtų buvęs kitas treneris jam tikrai būtų sunkus. Aišku, federacija pasitikėjo Kęstučiu Kemzūra: pasirašė ilgalaikę sutartį. Bet aš, manau, penkta vieta čempionate Lietuvai tikrai buvo blogai. Lietuvoje, iš tikrųjų yra „deimantukų“, kurie gali sužaisti. Būtinai reikia jauninti komandą. Labai džiaugiausi kaip „Žalgiris“ žaidė finaluose: pagrindinis penketukas – Paulius Jankūnas, Mantas Kalnietis, Robertas Javtokas, Tomas Delininkaitis, Dainius Šalenga. Kada gerai „Žalgiris“ žaidė? Tada, kai žaidė lietuviškas penketas.
