„Metai, ačiū Dievui, buvo geri” - žodžiai, kuriais žymus lietuvis poetas, dramaturgas, septyniolikos poezijos rinkinių autorius Justinas Marcinkevičius dėkojo ne tik Dievui, bet ir likimui, vertindamas 2007-uosius, nes šiuos metus sakėsi išgyvenęs nekamuojamas didelių ligų, o taip pat sveiki buvę ir jo artimieji. Šiuo atžvilgiu praėjusiais metais pasigyrė ir per juos nė karto nesirgęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.
Dėl tokių pareiškimų tikriausiai niekas su šiais garsiais ir, be abejo, Tėvynėje žinomiausiais, lietuviais nesiginčys. Tačiau turbūt tokių nesirgusių bus ir daugiau, gal net žymi dauguma Lietuvos gyventojų, tad vargu, ar tai tinkamiausias žmonių gyvenimo gerovės vertinimo mastas?
“Metai buvo geri ir Lietuvai” – tą patį vertinimą Marcinkevičius praplečia ir į visuomenę. (www.DELFI.lt, 2007. 12. 28). Kaip gerai būtų, jeigu visi Lietuvos piliečiai galėtų ir šiam teiginiui pritarti. Kažin ar taip drįstų daryti net ir pats Prezidentas? Šio teiginio priedėlis “viliuosi, kad ateinantys 2008-tieji bus dar geresni”, leidžia manyti, jog ir pats poetas juo nėra visiškai tikras. Taip, praėjusiais metais buvo ir šviesių, kai kurių žmonių gyvenimą pagerinusių, prošvaisčių, kurių negalima, beje, ir nereikia neigti. Gyvenimu tikrai negali skųstis nei poetas Marcinkevičius, nei Prezidentas Adamkus, tačiau tokių Lietuvoje gal tik keliolika nuošimčių. Pvz., kaip Marcinkevičiui galėtų pritarti penktadalis Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos? Pavasarį paskelbti ir ne kartą vėliau kartoti duomenys teigia, kad 10 nuošimčių Lietuvos žmonių gyvena labai gerai, 10 nuošimčių – gerai, penktadalis skursta, o apie 60 nuošimčių vargdami šiaip taip galus suduria, vis tikėdamiesi geresnių laikų. Tačiau per paskiausį pusmetį pradėjusios kilti kainos, ypač grūdų, mėsos, pieno ir jo gaminių baigia palaidoti ir šias viltis. Dėl to padidėjo neapykanta valdžioms, pasipylė kaskart aštrėjanti jų kritika ir reikalavimai kuo greičiau jas pakeisti. Skaudžiausi botagai kliuvo Seimui ir jį sudarančioms partijoms. Dėl to padidėjo ir jų tarpusavio peštynės, įaudrindamos įvairiaspalvę žiniasklaidą ir jos bendradarbius politinio gyvenimo apžvalgininkus. Į “mūšį” pakilo politologai, teisininkai, ekonomistai, mokytojai. Didelius vėjus kelia ir valstybės laivą vis labiau įsiūbuoja artėjantys Seimo rinkimai. Dabartiniu Seimu nepatenkinti piliečiai būsimame nori naujų veidų, tačiau jį sudarančios partijos ryžtasi nepasiduoti ir tvirtinasi “apkasus” gynybai. Įsiplieskęs įtūžis persimeta ir į Naujuosius Metus. Ką gero jie žada? Iš šio subruzdimo neatrodo, kad praėjusieji būtų buvę tokie geri, kaip Justinas Marcinkevčius sako, ir ieškoma geresnių. Tad, duok Dieve, kad Naujieji tokie ir taptų. Tačiau tuojau pat galima pasakyti, jog geresni jie tikrai nebus, jeigu politinis gyvenimas, tiksliau – politinis erzelis, bus toks pat, koks jis buvo praėjusiais 2007- aisiais metais.
Praėjusieji metai pasižymėjo ir iš kitų metų ryškiai išsiskyrė valdžių kritika. Pliekiamos buvo visos trys: Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybė, kartu reikalaujant kaip galima greičiau jas pakeisti. Tačiau tie botagai buvo tik kaip pliaukštelėjimas į vandenį, nes niekas nesiėmė veiksmo. Jeigu taip bus ir šiais, 2008 – aisiais, metais, tai ne tik niekas nepasikeis, bet gali dar blogiau pasidaryti: Lietuvos politinį gyvenimą gali lemti Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija pagal nurodymus iš Maskvos, aiškiau - iš prezidento kėdę į premjero iškeitusio to paties Vladimiro Putino.
2008- aisiais metais pagrindinis Lietuvos gyventojų dėmesys kryps į du didelius įvykius: olimpiadą Pekine ir Seimo rinkimus Lietuvoje. Lietuvos sportininkų geras pasirodymas iš naujo apšvies ir išryškins Lietuvą pasauliui, o Seimo rinkimai lems ir Lietuvos vidaus politiką (pirmiausia), ir padėtį Europos sąjungoje bei NATO ir ypač santykius su Lietuvą vėl pasiglemžti tykojančia Rusija. Šie santykiai įgauna jau išskirtiną svarbą, nes iki šiol buvusių aplaidžių valdžių nesugebėjimas, o kai kurių – gal ir nenoras, atsikratyti Rusijos priklausomybės naftos, dujų ir elektros srityse ant gana pavojingos ribos pastatė Lietuvos nepriklausomybę.
Olimpiadai supratingo ir išmintingo olimpinio komiteto, vadovaujamo patyrusio sporto diplomato Artūro Poviliūno, sutelkti sportininkai ruošiasi rimtai ir Lietuvai garbę tikrai atneš. Galimi net penki medaliai. Juos iškovojusi Lietuva vėl būtų pasaulio pastebėta, įvertinta ir prieš jį galėtų garbingai pasididžiuoti. Čia valdžiai belieka tik sportininkus paremti lėšomis. Taip pat labai praverstų ir milijonierių tūkstantinės. Keli šimtai jų būtų didelis paskatinimas Lietuvai atstovaujančiam jaunimui. Tačiau ar, išskyrus dabar Seimą sudarančias ir norinčias į jį patekti kelias kitas partijas, kas nors rimtai ruošiasi Seimo rinkimams? Nors noro tokiam pasiruošimui visuomenėje ir yra, tačiau kol kas jis pasireiškia tik kalbomis, straipsniais tinklapiuose, laikraščiuose. O daugiau - nieko. Tiesiog iš naujo suvirpa širdis, prisiminus partizanų kovas. Dvidešimt tūkstančių lietuvių gyvybes paaukojo grumdamiesi su Maskva dėl savo tautos laisvės ir jos nepriklausomos valstybės, o dabar nesusiranda savanorių rajonuose burti pilietines grupes, organizuoti jų veiklą ir taip padėti tautai išsirinkti tikroviškai jai atstovaujantį, jos siekius puoselėjantį, nuo tos pačios Maskvos tų pačių užmačių saugojantį Seimą, kai ši veikla nereikalauja nieko daugiau negu noro ir kelių valandų laiko per savaitę. Nejaugi tie aukštųjų politikų oficialiai vadinami “Lietuvos žmonės” moka tik daug kalbėti, bet neišmano paprasčiausio organizacinio darbo, t. y. burtis kartu teigiamam uždaviniui, šiuo atveju - paveikiam Lietuvos Seimui išrinkti?
Geresnių metų laukia dar keli kiti Lietuvai naudingi užmojai. Vienas jų – branduolinės jėgainės ir elektros tilto į Vakarus statyba. Tiltas bus, tvirtai rėžė Valdas Adamkus prieš pačias Kalėdas po dar vieno susitikimo su Lenkijos prezidentu ir naujuoju premjeru, džiaugdamasis įvykdytu dar vienu Europos sąjungos reikalavimu - šias dvi valstybes skyrusios sienos panaikinimu. Tik, deja, šiek tiek pritilo, paklaustas - kada? Kažin kiek kartų šį Lietuvos prezidento “užtikrinimą” jau esame girdėję? Devyneri prezidentavimo metai ir bent tiek pat, jeigu ne daugiau, tokių pažadų. O iš tikrųjų ir toji jėgainė, ir tiltas turėjo pradėti veikti tą pačią dieną, kai dabartinė, vykdant irgi neapgalvotą bei Lietuvai žalingą įsipareigojimą Europos Sąjungai, uždaroma. O dabar, ir pačiu geriausiu atveju, jeigu ir 2008 –aisiais metais būtų pasirašytos reikiamos sutartys, įskaičiuojant ir statybai reikiamų lėšų sutelkimo, dėl kurių 2007-ųjų metų pabaigoje pradėtos prieštaringos derybos irgi stringa, nauja branduolinė jėgainė galėtų pradėti veikti tik po dešimties metų. Tad gal ir nenuostabu, jeigu praėjusių metų kokybę Lietuvai Prezidentas matuoja savo sveikata.
Taip pat vargu ar praėjusiais metais gali džiaugtis jų pabaigoje sustreikavę mokytojai, sveikatos apsaugos bei teisėsaugos reformų laukiantieji, keliuose saugumo pasigendantieji, ypač nuo gausių eismo nelaimių nukentėję žmonės. O kokį poveikį naujiesiems gali turėti praėjusių metų antroje pusėje prasidėjęs ir vis sparčiau šuoliuojantis kainų kilimas dar nė spėlioti negalima. Aišku tik, kad naudos tikrai nebus. Todėl priimant šiame rašinyje iš naujo ir kiek tiksliau paryškintą Lietuvos gyvenimo tikrovę, atsakymą į jo pavadinime pabrėžtą teiginį, kad reikia geresnių metų, turime. Taip, reikia, ir net labai. O jeigu reikia, tai turime jų ir ieškoti. Tik vėl klausimas: kaip ir kur? Atsakymų irgi būtų daug, tačiau, bent mano nuomone, vienas iš jų yra jau daug kartų įrodytas ir aiškus: būtina pakeisti valdžias. Veiksmo pradžia - naujo Seimo rinkimai. Kokį išrinkti ir kaip tai padaryti, jau irgi kalbėta, svarstyta bei aiškintasi daugybę kartų. Net ir šioje skiltyje. Daugiau pasakyti lyg ir nebūtų ko. Belieka tik išvadomis naudotis. Tad sėkmės.
"Amerikos lietuvis"
