Klaipėdiečių grupės „Mango“ merginoms pasukus skirtingais keliais vienintelė Rima Petrauskytė liko ištikima savo gimtajam miestui. Viktorija pabėgo į Vilnių, Lina su mylimu vyru įsikūrė Londone. „Gyvenimas“ kalbina pajūryje likusią Rimą apie dabartinį, kitokį jos gyvenimą - jau be muzikos.
Ilgisi fizinio krūvio
- Kur vasarą ilsėjaisi?
- Buvau porą kartų Šventojoje, taip pat festivalyje „Be2gether“. Lyg ir viskas... Jei atvirai, nesijaučiu dar pailsėjusi nuo muzikinės veiklos ir man visiškai nesinori eiti į bet kokį koncertą, nesvarbu, kas koncertuoja. Tiesiog man dar to nereikia. Todėl galima sakyti, kad visą tą laiką aš ilsėjausi nuo visų dalykų, susijusių su praeitu gyvenimo etapu.
- Atėjo rugsėjis, dienos trumpėja, vakarai ilgėja. Nebijai tos slogios būsenos keičiantis orui?
- Tikrai ne. Yra tokia viską pasakanti Džordanos Butkutės daina „myliu rudenį, nes rudenį gimiau...“ (Juokiasi.)
- Artimiausi renginiai, kuriuose žadi apsilankyti.
- Pažįstami, kurie žino, kad man patinka Dima Bilanas, jau padovanojo bilietus į Šiaulių areną, tad kitą savaitgalį būsiu ten.
- Ar labai sulėtėjo gyvenimo tempas grupei „Mango“ ištarus „Sudie“?
- Oi, visiškai ne. Ir nors tempas nesulėtėjo, atsirado labai didžiulis fizinio krūvio trūkumas. Ko pasiilgsta kūnas, organizmas - tai yra fizinė iškrova.
- Tam yra daug sporto šakų.
- Kol gražus oras, į sporto sales nesinori, pabėgioji šiek tiek prie jūros, ir viskas. Aišku, rudeniop jau reiks pradėti ką nors galvoti, nes nėra kur išsilieti. (Juokiasi.)
- Zvonkai, Amberlife‘as - Klaipėdos muzikos atstovai keliasi į Vilnių. Gal ir tave suvilios sostinė?
- Šimtu procentu - ne. Kai buvo tas laikotarpis, kai ieškojau naujos veiklos ir bandžiau suprasti, ko pati noriu, tada susidūriau su tiesa, kad Vilniuje yra daugiau pasiūlymų, didesnės galimybės. Bet labai tvardžiausi ir pasilikau Klaipėdoje, nes čia jaučiuosi geriausiai, čia mano namai.
Naujas amplua – direktorė
- Pasitraukusi iš muzikinio gyvenimo ir pailsėjusi kibai į darbus. Kokią sritį pasirinkai?
- Mes esame Vilniuje penkerius metus veikiančios įmonės padalinys Klaipėdoje. Teikiame kompleksines personalo valdymo paslaugas Lietuvoje, padedame atsirinkti tinkamus kandidatus į laisvą darbo vietą tiek ieškant įmonės išorėje, tiek įvertinus esamų darbuotojų potencialą. Padedame įvertinti esantį mikroklimatą įmonės viduje bei darbuotojų kompetencijas, suformuoti komandą, planuoti darbuotojų karjerą, pasirinkti ir pravesti reikalingus mokymus.
- Kokios tavo pareigos?
- Direktorė, nors man tai vis dar skamba juokingai.
- Ar sunku įsivažiuoti radikaliai pakeitus gyvenimą?
- Nesijaučiu naujokė ar visiškai ne savo vietoje, nes šie dalykai visada mane domino, dainuodama „Mango“ studijavau vadybą Klaipėdos universitete, greit baigsiu teisės magistrą Mykolo Romerio universitete.
- Ar sumažėjo populiarumas po „Mango“ išsiskyrimo?
- Praeitą savaitę buvo toks įvykis: skambina man Vilniaus padalinio direktorė ir sako: „Ką darysime, Rima, skambino trys gerbėjai, reikalauja tavo telefono, adreso, kur tave galima rasti“. Maniau, kad tie visi žmonės paliko mane kartu su „Mango“. Keista ir kartu juokinga, kad nuo grupės „Mango“ jie perėjo į mano naująją veiklą. Teko nuraminti kolegę, pasakiau, kad viskas bus gerai, nes aš sugebu su tokiais žmonėmis bendrauti ir sutvarkyti situaciją.
- Kaip tai padarai?
- Bandai su jais ramiai kalbėtis, pasakyti, kad nėra taip, kaip jiems atrodo. Blogiausia, kai tau tenka su tuo žmogumi kalbėtis tiesiogiai. Po koncertų prieidavo ir sakydavo: „Žinau, kad tu mane myli“. Pasivesdavau į šoną tą žmogų ir aiškiai pasakydavau: „Aš tavęs nemyliu, aš tavęs net nepažįstu, tai yra neįmanoma“. Reikia tiesiog nekelti balso, normaliai pakalbėti.
Vis dar sulaukia laiškų
- Vasarą viešai prisipažinai turėjusi rimtų valgymo sutrikimų. Kaip į tai sureagavo artimieji?
- Jiems atrodė, kad apie tokią problemą nereikia kalbėti garsiai: „Kam tu čia pasakoji, čia reikia slėptis, tai yra visuomenės gėda“.
- Vasarą „Vakarų eksprese“ turėjai savo puslapį, kuriame dalijaisi išgyvenimais, ieškojai pagalbos žmonėms, sergantiems anoreksija ar bulimija. Ar daug laiškų sulaukdavai?
- Žinojau, kad į viešus komentarus internetiniame laikraščio puslapyje žmonės, kuriems reikia pagalbos, nerašys... Tad buvo sukurtas ir atskiras paštas, kuris man liko iki šiol ir dar iki šiol gaunu po kelis laiškus. Visi pagalbos prašymai, atsiliepimai būdavo tame pašte, kurio niekas nematė, išskyrus mane. Ir galiu tik pasidžiaugti, kad labai daug žmonių parašė, pasipasakojo. Kartais žmonėms, turintiems problemų, reikia tik išsikalbėti, nesvarbu raštu ar telefonu. Džiaugiuosi, kad šis projektas turėjo naudos.
- Kaip manai, kas kaltas, kad šiandien tiek daug jaunų merginų suserga šiomis baisiomis ligomis?
- Man sunku atsistoti prieš visą visuomenę ir pasakyti savo nuomonę, nes gali pasirodyti, kad aš ką nors teisiu. Čia yra tik asmeninė mano nuomonė - tai ateina iš šeimos... Nenoriu nieko kaltinti. Šeimos mes nepasirenkame ir ta šeima nieko blogo gal nenori. Juk niekas iš mūsų negimė žinodamas, kaip reikia auklėti savo vaikus, tai praktikos dalykas. Tačiau tėvų auklėjimas turi didelę įtaką. Labai svarbu, kaip vaiko sąmonėje formuojamas požiūris į žmogaus kūną.
Gintarė ŠATKAUSKAITĖ
