Moralės ribos visuomet slidžios. Nors yra pasakyta – nevok, nežudyk, neištvirkauk; bet taip pat yra pasakyta - neteisk, ir nebūsi teisiamas. Gėris ir blogis, tiesa ir melas, ydos ir dorybės nėra atskirti vienas nuo kito Didžiąją Kinų Siena. Persipynę ir taip tampriai susiję vienas su kitu, kad net sunku juos atskirti. Kartais paprasčiausia neįmanoma. Ant tų ribų žmonės kartais suklumpa ir paslysta.
Tokios slidžios, klaidinančios moralės ribos aprašytos prancūzų rašytojo Guy de Maupassant novelėje „Pampuška“. Karo metu diližane neperprantamas likimas suveda skirtingus žmones – aukštuomenės damas, aristokratus, vienuoles, ir laisvo elgesio merginą, pravarde Pampuška. Damos viešai demonstruoja savo panieką „šitai mergšei“, vienuolės tyli, nudelbę akis; vyrai paslapčiomis žvilgčioja į jos krūtis. Diližanas – kaip pačios Prancūzijos mikro modelis. Alkis ir karo nepatogumai trumpam visus suartina – žmonės vėl tampa broliais – kai kerta keptą viščiuką ir skanauja Bordo vyną iš Pampuškos kelionės krepšio, kai vokiečių kareiviams sulaikius diližaną, Pampuška, visų sprendimu, atsiduoda vokiečių karininkui, mainais už išlaisvinimą, - bet brolybė tiek ir tęsiasi, ne ilgiau. Paleistuvė jaučiasi esanti moraliai pranašesnė už žmonas, bet ji nieko nesako, tik apsipila ašaromis – ir tų ašarų niekas nenušluosto.
Erichas Marija Remarque knygoje „Juodasis obeliskas“ dalijasi tikrais, o gal išgalvotais prisiminimais - Geležinkelio gatvėje, numeris dvyliktas, tuopomis apsodintame name jis praleido dalį savo vaikystės, nė nenujausdamas, kas ten dedasi. Ten buvo vėsu ir jauku, o malonios žibuoklėmis kvepiančios moterys gėlėtais chalatas padėdavo ruošti pamokas, tikrindavo pažymius, ir versdavo deklamuoti eilėraščius, užduotus atmintinai. „Mano motina tuomet gulėjo ligoninėje, ir reikia pasakyti, kad čia priežiūra buvo kur kas griežtesnė negu namie“. Moralės ribos – sudėtingos, ambivalentiškos....
O ten, kur prasideda menas, kur prasideda šou, moralės ribos galutinai susipina į klaidinantį Gordijaus mazgą. Artistė – jos gyvenimo būdas, bohema, jos kūnas, scenoje išstatytas žiūrovų apžiūrai – artistės visuomet kėlė abejonių. Kas jau čia supaisys, kur prasideda ir kur baigiasi moralė....
Apie tai nejučia pagalvoju, kai Lietuvoje per labdaros projektus, „Išsipildymo akcijas“ - vaikų svajonių išsipildymo, - ir net per Sausio 13-osios tragiškų įvykių minėjimą gerą širdį bei tėvynės meilę demonstruoja ir tos, kurios sugeba „truputį išsiriesti ir truputį išsiskėsti“, ir tos, kurios myli „daug vyrų vyrų vyrų...“
Strafitikacija yra universalus ir visuotinis reiškinys. Žmonės linkę klijuoti etiketes. Stigmatizuoti tuos, kurie kitokie – šitaip išsaugomas tiesos monopolis bei simbolinis kapitalas.
O Tėvynė yra nuolanki – priima visas aukas. Jai svarbūs visi balsai, - ko gera, net ir Minedo – ji neskirsto žmonių į teisiuosius ir nusidėjėlius. Vaikai irgi, neskirsto. Jiems patinka tetos, gražios kaip fėjos, kaip sirenos saldžiais balsais... Grupės „69 Danguje“ kūrinys netgi nugalėjo kategorijoje „Vaikų metų daina 2006“ – ach jau tie vaikai... kaip remarkiška....
O ties striptizo riba balansuojančios grupės pasirodymas sausio 13-osios koncerte, buvo, tiesą sakant, gana keistas - bet, kaip sakoma viename populiariame filme, Tarybų Sąjungoje, sekso, kaip ir džiazo, nebuvo, - todėl manykim, kad projektas „69 Danguje“ yra tikrų tikriausia antitarybinė veikla.
