Po to, kai buvęs liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas pareiškė, jog pasitraukia iš Seimo, netrūko svarstymų, kodėl taip atsitiko.
Yra manančiųjų, kad tai padaryta spontaniškai, išprovokavus Seimo opozicijos lyderiui Valentinui Mazuroniui, kuris paklausė, ar negana teikti gražiai skambančius siūlymus, kurie nesuderinti nei su savo frakcija, nei valdančiąja koalicija, ir ar A.Zuokas žino, ką daryti, jei jo siūlymai nebūtų priimti. Tada esą A.Zuokas neišlaikė ir pareiškė, jog nepriėmus jo siūlymo gali pasitraukti ir iš Seimo. Pareiškęs tai, jau nebegalėjo pasekti buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu, kuris lyg niekur nieko iki rinkimų sėdėjo savo kėdėje ir dar sukūrė milžiniškus nuostolius valstybei galėjusį nešti "Leo LT" projektą, o korupcija nesumažėjo.
Toks A.Zuoko pasitraukimo aiškinimas neišlaiko kritikos. Šis politikas pasižymi tvirtu išskaičiavimu, tiek braižydamas politines rokiruotes, tiek ir planuodamas "prichvatizaciją". Jei A.Zuokas ką nors daro, tai jam naudinga.
Kai kurie apžvalgininkai tvirtina, kad A.Zuoko pasitraukimo iš Seimo atvejis yra unikalus Lietuvos politikoje. Bet užmirštama, kad ne vienas politikas ir iki A.Zuoko tai padarė. Vieni išėjo dirbti į kitas valdžios institucijas ar Europos Parlamentą, antri pareiškė, kad Seime jiems yra per mažas atlyginimas. Seimo nariams dėl ekonominės krizės teko susimažinti algas, o parlamentines išlaidas imta griežčiau kontroliuoti, todėl netrukus galime išgirsti ir apie kitų Seimo narių norą palikti Seimą. Be to, kai kuriems pasitraukus iš parlamento, į jų vietą gali ateiti ir šeimos nariai.
Pats A.Zuokas teigia, jog iš Seimo pasiryžo pasitraukti, nes buvo nepritarta jo siūlymams gelbėti smulkųjį ir vidutinį verslą. Tačiau nuo kada A.Zuokas tapo smulkiojo ir vidutinio verslo gynėju? Pabuvęs Vilniaus meru per patį "prichvatizacijos" proceso įkarštį jis virto pasiturinčiu piliečiu, nors yra teigiančiųjų, kad iš pradžių paskui jo verslą vilkosi milžiniškos skolos. Vilniaus mieste suklestėjo "otkatai", o paklausių sklypų, pastatų privatizacija bei statybos tapo tuometės valdžios aukso gysla. Tik A.Zuokas bei dabartinis meras Vilius Navickas žino, ant kieno sklypo ir dabar siekiama statyti Guggenheimo muziejų, ir kam valstybė turėtų sumokėti milžinišką kompensaciją, kad šioje vietoje būtų galima pakloti bent pamatus.
A.Zuoko tamsūs darbai buvo pastebėti tik po "Rubikono" istorijos, kur jo ir tuometinio premjero Algirdo Brazausko interesai ėjo ranka rankon, bet visa tai abiem kaip nuo žąsies vanduo. Liko Vilniuje tik A.Zuoko valdymo simbolis: naujas savivaldybės pastatas, kurį dabartinė valdžia nori parduoti kaip nekokybišką, o šis išdygo po to, kai po neaiškios operacijos buvo iškeistas į gražų pastatą Gedimino prospekte. "Prichvatizuoto" Vilniaus istoriją liudija ir buvęs "Vilniaus" kino teatras, virtęs Zuokų verslo centru. Po šio valdymo netgi šalininkai, gindami A.Zuoką nuo kaltinimų dėl tamsių darbų, teigė: na ir kas, kad galbūt vogė, bet valdžia dar ir apie miestą galvojo.
Visų šių darbų teisėsauga nematė. Tada ji buvo akla. Bet laikai keičiasi. Ir čia galbūt yra pagrindinė priežastis, kodėl A.Zuokas nusprendė pasitraukti.
Turinčiuosius valdžią dabar Lietuvoje galima kaltinti neišmanymu, ką daryti su šalies ekonomika bei socialine politika. Bet reikia pripažinti viena: praėjus metams nuo Vyriausybės suformavimo joks aukštas valdžios pareigūnas neįsipainiojo į korupciją. Ne taip, kaip įvairių partijų veikėjai savivaldybėse, kuriuos Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pastaruoju metu gaudo vieną po kito. Be to, ši valdžia ėmė įsiklausyti į siūlymus pagaliau priimti antikorupcinių priemonių paketą. Jam jau pritarė Vyriausybė. Dabar šie siūlymai guli Seime ir A.Zuokas tai žino. Paklaustas televizijos laidoje, ar jiems pritartų, A.Zuokas nieko neatsakė...
O ten tarp daugybės labai svarbių siūlymų, kaip atsisakyti senaties termino, priversti valdžios pareigūnus atsakyti savo kišene už padarytus žalingus sprendimus, yra ir atsakomybė turtu, jeigu politikas ar valdininkas nesugeba paaiškinti, kokie aitvarai jį sunešė. Šis siūlymas parengtas remiantis kitų valstybių pavyzdžiu, kai suprasta, jog pagauti politiką ar pareigūną kyšio ar "otkato" ėmimo momentu yra beveik neįmanoma. Tačiau galima nesunkiai pastebėti, kaip toks asmuo vėliau gyvena ne pagal pajamas, ir jį pričiupti.
Iki šiol buvo neaišku, ar be aktyvaus visuomenės spaudimo Seimo nariai ryšis priimti šį įstatymą, tačiau pokalbiai su ne vienu iš jų byloja apie rimtą nusiteikimą, o dabar ir A.Zuoko sprendimas pasitraukti yra, matyt, ženklas, kad nemaža dalis politikų ne tik iš valdančiosios koalicijos, bet ir opozicijos yra galbūt nusiteikę priimti šį sprendimą. Parlamente bręsta suvokimas, kad žmonių sąmonėje visi jie yra blogis, nepaisant, kas valdžioje, o kas opozicijoje, todėl reikia priimti ir sprendimus, kurie parodytų gerą Seimo veidą.
Jeigu įstatymas dėl išplėstinės turto konfiskacijos būtų priimtas, jį žmonės visų pirma pareikalautų taikyti šios valdžios atžvilgiu: Seimo ir Vyriausybės narių, partijos vadovų, savivaldybės deputatų, valdžios pareigūnų, kurie organizavo daug milijonų kainavusius remontus, statybas, viešuosius pirkimus, tačiau teisėsaugos nebuvo sučiupti, nors gyvena ne pagal pajamas.
Todėl, matyt, ne vienas politikas ar valdininkas, ėmęs kyšius bei "otkatus" ir gyvenantis ne pagal pajamas, gali pasekti A.Zuoko pavyzdžiu ir pasitraukti. Ne vien tik iš Seimo. Iš kitų valdžios įstaigų taip pat. Nes prie verslininkų, kurie papildė savo asmeninę sąskaitą pabuvę valdžioje, niekas pagal šį įstatymą negalės prisikabinti. Ir A.Zuokas jau ne partijos vadovas. Pasitraukęs iš Seimo, jis būtų lyg ir nebepakaltinamas už praeities darbus.
Bet tada ir A.Zuoko pasitraukimą iš Seimo reikėtų vertinti kaip pabėgimą, kaip ir 2004 metais, kai jam teko bėgti į Varšuvą po STT kratų "Rubikono" būstinėje. Pabėgimą nuo teisingumo, kuris galėtų būti įgyvendintas A.Zuoko bei dar vieno "prichvatizacijos" stulpo atžvilgiu, jeigu įstatyme būtų įrašyta, kad atsakomybė turtu būtų taikoma ir buvusiems partijų vadovams.
Pabaigai reikėtų pasakyti, kad A.Zuoko pasitraukimas iš pradžių iš partijos vadovo posto, o dabar ir iš Seimo yra geras ženklas liberalams. Tiems, kurie galvoja apie išblaškytų partijų ir bendraminčių susijungimą, bet A.Zuoką ir keletą jo ištikimų bendražygių laikė pagrindine kliūtimi.
