Pasaulio ekonomikos forumas prieš kasmetinius susitikimus Davose paskelbia pranešimą apie globalias grėsmes.
Grafikų ir skaidrių prikamšyti pranešimai nėra tokie įdomūs kaip siaubo filmai, tačiau kantresniam skaitytojui jie gali sukelti daugiau nerimo nei iš ekrano besiliejantys katastrofų vaizdai. Juk pasaulines grėsmes vertina patyrę ekspertai.
Ekspertai vienais metais labiau tikėtinomis laiko vienas grėsmes, kitu laiku – kitas. 2009 ir 2010 metais sąrašo pradžioje nurodyti tokie pavojai: turto kainos kritimas (pavyzdžiui, vertybinių popierių nuvertėjimas); Kinijos ūkio augimo tempų sulėtėjimas mažiau kaip 6 proc. per metus; chroniškos žmonių ligos. Tais metais sąraše dar buvo globalaus reguliavimo spragos, biudžeto krizės.
Šiemet pavojai įgavo kitokį pavidalą. Grėsmingiausiais laikomi šie dalykai: didžiulė pajamų nelygybė; chroniški biudžetų disbalansai; didėjanti anglies dvideginio tarša; kibernetinės atakos; vandens tiekimo sutrikimai.
Lietuva – globalizuoto ūkio dalis. Ar ekspertai vienaip sudėlios grėsmes, ar kitaip – niekur nuo jų nepasislėpsi. Kas yra socialinė atskirtis ir pajamų nelygybė, lietuviai supranta – ypač tie, kurie gauna mažai. Nuo masių sukilimo šiek tiek apsaugo emigracija.
Chroniški biudžeto disbalansai – taip pat ne naujiena. Matyt, dabartinė vyriausybė pasijustų laužanti tradiciją, jeigu ir šiemet vėl nesurengtų biudžeto pakeitimų – gal net įvesdama naujus mokesčius.
O iš anglies dvideginio lyg ir nesugebėta pasipelnyti – pranešta, dėl biurokratų aplaidumo Lietuva šiemet neturės teisės parduoti savo taršos kvotų net už pusę milijardo litų.
Ne mažiau įdomūs yra ekspertų įvardyti pavojai, kurie šiuo metu dar nepatenka į pagrindinį sąrašą, tačiau, žinovų nuomone, kada nors gali sukelti rimtų grėsmių.
Tarp tokių, pavyzdžiui, paminėtas gyventojų finansinis neraštingumas. Išties norint tvarkyti savo uždirbtus pinigus, būtina kai ką žinoti apie bankus, palūkanas, pensijų fondus. Kuo žmogus senesnis, tuo jam sunkiau tokius dalykus suvokti, jeigu jis jaunystėje to neišmoko. Dar sunkiau susigaudyti šiais finansinio nestabilumo laikais.
Pro nerimo akinius žvelgiant į Lietuvą būtų galima paklausti ir tokio dalyko: ar mažai valstybei nerizikinga žaisti su branduolinėmis technologijomis?
Tarkime, tas lietuviškas atomas bus taikus ir saugus, tačiau prie pultų juk stovi žmonės. Sugedusią vėjo jėgainę gal imtųsi pataisyti koks nors auksarankis be specialių žinių. Bet prie branduolinės technikos geriau nesiartinti be fundamentalaus parengimo.
Visiškai saugi jėgainė gali tapti pavojinga, jeigu staiga išnyks žmonės, galintys ją bent jau sustabdyti. O juk tie žmonės galbūt labiau pažeidžiami negu po keliais gelžbetonio sluoksniais pakišta technika. Tolimame Irane neįvardytos jėgos tos šalies branduolinę programą stabdo paprastuoju būdu: neaiškiomis aplinkybėmis žūsta specialistai. Tai gal būtų saugiau, jeigu Lietuva nuo tokių specialistų išvis nepriklausytų?
