Kodėl europiečiai atsisako turėti vaikų ir tarsi jau susitaikė su tuo, kad jie ne tokioje jau ir tolimoje ateityje dings nuo Žemės paviršiaus? Nejaugi praėjusių karų nuostoliai ir imperijų žūtis sunaikino europiečių norą gyventi? Jeigu įdėmiau pažvelgsime, tai priežastį rasime visai kitur.
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu ir suskaldymu. Vokiečių nuostolius sudarė 2 mln. užmuštųjų ir dešimtys milijonų sužeistųjų. Tačiau po 1919 metų Vokietijos gyventojų skaičius auga taip greitai, kad Prancūzija, viena iš nugalėtojų ir artimiausia Vokietijos kaimynė, nevalingai ima nerimauti. Po Antrojo pasaulinio karo nugalėtose Vokietijoje ir Japonijoje, kaip ir nugalėjusioje Amerikoje, stebimas gimstamumo pliūpsnis. Analizuojant gimstamumo duomenis, mes pastebėjome, kad europiečių nuotaikos pasikeitė 7-ojo dešimtmečio viduryje, pokarinio klestėjimo viršūnėje: būtent tada Vakarų moterys ėmė atsisakyti savo motinų gyvenimo būdo. Šios permainos priežastys iki šiol tebelieka neišsiaiškintos, o štai metodai labai akivaizdūs: kontracepcija Vakaruose dvigubai sumažino prieaugį, o abortai tapo savotiška „antrąja gynybos linija“ prieš nepageidautinus vaikus.
Žvilgtelėkim į istoriją. Tik vieną kartą gyventojų prieaugio lygis JAV buvo nusileidęs žemiau reikalingo atsigaminimui – tai atsitiko Didžiosios depresijos metais, kai šalies ekonominė galia sumažėjo dvigubai ir ketvirtadalis darbingų amerikiečių atsidūrė gatvėje. Pesimizmas, kurį pagimdė depresija, žinoma, negalėjo nepaveikti gimstamumo: kam gimdyti vaikus, kai geriausi laikai praėjo, panašu, kartą ir visiems laikams? Tai atsirado „tylioji karta“, ketvirto dešimtmečio karta – santykinai neskaitlinga, vienintelė karta Amerikoje, kuri neturėjo savo prezidento.
Pokarinis gimstamumo bumas (beibi bumas) prasidėjo 1946 metais, pasiekė apogėjų 1957 metais ir baigėsi po 7 metų. Tačiau kaip tik tada, kai išseko Antrojo pasaulinio karo kartos gyvybinės jėgos, kai gimdymo amžių pasiekė beibi bumeriai, buvo išrastas naujas, mažiau barbariškas už abortus būdas atsikratyti nepageidaujamo nėštumo.
Kada nors istorikai pavadins priešnėštumines piliules tabletėmis, kurios pražudė Ameriką. Šios piliulės pasirodė prekyboje 1960 metais. Po trijų metų jau 6 procentai Amerikos moterų naudojosi daktaro Roko išradimu, apie 1970 metus – 43 procentai. Katalikų bažnyčia aršiai priešinosi tablečių naudojimui, popiežius Paulius VI-asis paskelbė encikliką „Humanae vitae“, kurioje bet kokius dirbtinius gimstamumo kontrolės metodus pavadino nuodėmingais. Tačiau kol vyko „karas dėl tablečių“, atsirado naujas pavojus.
Arizonos TV darbuotoja Šerė Finkbein, 4 vaikų motina, vartojusi talidomidą – vaistus, kurie, kaip jau buvo žinoma, skatina išsigimimą, netikėtai išsiaiškino, kad ji vėl nėščia. Suprantama, ponia Finkbein nenorėjo pagimdyti deformuoto vaiko: ji prisipažino draugėms, kad ruošiasi pasidaryti abortą. Kai naujienos prasismelkė į spaudą, ponia Finkbein ėmė gauti tiek grasinimų, tiek pasiūlymų paimti dar negimusį kūdikį į globą. Abortas vis dar buvo laikomas neteisėtu, todėl ponios Finkbein ketinimas sukėlė aršius ginčus šalyje. Išsisprendė viskas paprastai: ponia Finkbein nuskrido į Švediją ir ten jai padarė abortą.
1966 metais šio atvejo niekas nebeprisiminė, kadangi kasmet šalyje atlikdavo 6000 oficialių abortų. Iki 1970 metų šis skaičius išaugo iki 200 000, kadangi Niujorko ir Kalifornijos valstijų gubernatoriai Džonas Rokfeleris ir Ronaldas Reiganas pasirašė ganėtinai liberalius įstatymus dėl abortų. Iki 1973 metų kasmet šalyje buvo atliekama jau 600 000 abortų. Tais pačiais metais Aukščiausiasis Teismas, į kurį kreipėsi trys iš keturių prezidento Niksono varžovų, pareiškė, kad moters teisė pasidaryti abortą yra įtvirtinta Konstitucijoje. Per kitus 10 metų abortų skaičius išaugo iki 1,5 mln per metus. Dar daugiau, abortai atėmė iš tonzilektomijos dažniausiai Amerikoje atliekamos operacijos šlovę. Nuo to momento kai teisėjas Blekmanas paskelbė savo istorinį sprendimą, Amerikoje buvo padaryta 40 mln abortų. 30 procentų visų nėštumų šiomis dienomis baigiasi ant chirurgo stalo.
2000 metais maisto ir vaistų priežiūros komisija leido naudoti preparatą RU-486 – priemonę, kuria galima savarankiškai atsikratyti vaisiaus pirmųjų 7 nėštumo savaičių laikotarpiu. Kadangi nė viena iš Amerikos farmacijos bendrovių nepanorėjo susieti savo vardo su šiuo preparatu, jį gaminti ėmėsi kiniečiai. Cinikai tikriausiai pasakys, kad kiniečiai tuo atkeršijo Amerikai už tai, kad ši priešinasi Kinijos lyderiavimui Azijos politikoje ir ekonomikoje.
Procesas „Rou prieš Veidą“ uždengė migla neva užfiksuotą konstitucijoje moterų teisę darytis abortą. Tačiau Aukščiausiojo teismo sprendimas pats savaime negali lemti tokio radikalaus europiečių ir amerikiečių moterų psichologijos pasikeitimo. Kas jas privertė nusisukti nuo motinystės ir rinktis abortą – poelgį, kurį jų senelės palaikytų didžiausiu nusikaltimu Dievui ir žmonijai? Šeštame dešimtmetyje abortas buvo ne šiaip nusikaltimas – į jį buvo žvelgiama kaip į kažką gėdingo. Jokių triukšmingų kampanijų prieš abortus nebuvo. Tačiau po 15 metų Aukščiausiasis Teismas pripažino teisę į abortą konstitucine teise ir neatskiriamu išsivysčiusios visuomenės bruožu. Rezultatas – masinis amerikiečių moterų sąmonės pasikeitimas. Priimta manyti, kad 7 dešimtmetis arba suskaldė mūsų visuomenę, arba išryškino lūžį, iki tol paslėptą ir dėl to nematomą plika akimi. Mano manymu, teisingas pirmas teiginys. Šį persilaužimo dešimtmetį žymi dalis amerikiečių jaunimo persiėmė nauju mąstymo būdu, nauju tikėjimu, nauju gyvenimu.
Nuo 1945 iki 1965 metų Amerikoje tęsėsi laikotarpis, kurį sociologai vadina “šeimyninio gyvenimo aukso amžiumi": vidutinis susituokusių žmonių amžius nusileido iki dokumentiškai užfiksuoto minimumo tiek pas vyrus, tiek pas moteris, o susituokusiųjų skaičius, lyginant su nesusituokusiais, pasiekė astronominius 96 procentus. Eizenhauerio ir Kenedžio Amerika buvo energinga, veržliai besivystanti šalis. Tačiau, kaip pastebėjo Alanas Karsonas, Harvardo šeimos, religijos ir visuomenės centro prezidentas:
„Visi šeimos klestėjimo rodikliai Vakarų šalyse staigiai krito 1963-1965 metais. Atsinaujino gimstamumo mažėjimas, jau niekas nebeprisimindavo bent jau apie nulinį prieaugį, Vakarų nacijos iškart prarado visas iš protėvių paveldėtas šeimos vertybes“.
Olandų sociologas Dirkas van de Kaa išskiria keturias šios transformacijos eigos stadijas: a) perėjimas iš šeimyninio gyvenimo aukso amžiaus į sugyvenimo erą; b) perėjimas nuo nuostatos, kad vaikas yra šeimos galva, prie nuostatos, kad svarbiausia šeimoje yra tėvai; c) perėjimas nuo kontracepcijos po pirmojo vaiko gimimo iki visiškos kontracepcijos partnerių labui; d) perėjimas nuo vienos šeimos sampratos prie pliuralistinės sistemos, kuri pripažįsta įvairias šeimyninių santykių formas, kartu ir šeimas su tik vienu iš tėvų.
Kadangi gimstamumo kritimas prasidėjo būtent 7 dešimtmečio viduryje, šis laikotarpis ir turi tapti pagrindu, ieškant tektoninio poslinkio, privertusio amerikietes ir europietes pamiršti gimdymą, priežasčių. Kokias idėjas kėlė beibi bumerių karta? Kokias mintis jie išsinešė iš koledžų?
Beibi bumeriai pasirodė universitetų miesteliuose 1964 metų rudenį. Tai buvo pirma amerikiečių karta, turėjusi visišką laisvę rinktis savo gyvenimo kelią. 4 dešimtmetyje koledžai buvo laikomi elito privilegija. Tik labai nedaug šeimų galėjo leisti sau tokią prabangą, kaip atžalos mokymasis koledže. Bedarbių sūnūs ir dukterys negalėjo nė svajoti apie išsilavinimą – jiems teko mesti mokyklą ir ieškotis kokio nors darbo, kad išmaitintų kitus šeimos narius. Dešimtys milijonų jaunų žmonių kaip ir anksčiau gyveno fermose, kur pirmieji Depresijos požymiai pasijautė gerokai anksčiau negu įvyko krachas Volstrite 1929 metais. Po Perl Harboro jaunimui nebe koledžai rūpėjo; karas ir karo ekonomika reikalavo įstoti į armiją. „Tylioji“ šeštojo dešimtmečio karta dar gerbė tėvus, mokytojus ir dvasininkus. Tik 1957 metais profesorius Helbreitas atrado, kad mes gyvename pertekliaus visuomenėje.
Tačiau tėvai, pergyvenę Depresiją ir karą, manė, kad „jų vaikai neturi patirti nieko panašaus“. Todėl beibi bumerių kartos vaikai buvo auklėjami kitaip: jie praleisdavo priešais televizorių beveik tiek pat laiko, kiek ir mokykloje. Iki 6 dešimtmečio vidurio televizija sėkmingai grūmėsi su tėvais dėl vaikų dėmesio, veikė kaip šmaikštus ir nenuobodus paauglių sąjungininkas amžiname tėvų ir vaikų konflikte – ir kaip slėptuvė, kurioje galima buvo pasislėpti nuo tėvų pretenzijų. Vaikai gyvai sugerdavo informaciją iš TV ekrano, ypatingai reklamą.
Iki 1964 metų, kai Berklyje atsirado Marijaus Savijo judėjimas „Laisva kalba“, o pirmoji beibi bumerių karta plūstelėjo į koledžus, situacija tapo pavojinga, o netrukus – nebevaldoma. Dėl studentų neramumų ir maištų buvo kaltinami Lindonas Džonsonas, Niksonas, Agniu ir Vietnamas, tačiau kalti buvo ne tik jie – juk studentų neramumai Amerika neapsiribojo: jie vyko Europoje ir netgi Japonijoje. „Pykčio dienos“ 1968 metais suskaldė Demokratų partiją Čikagoje; čekų studentai, šventę pergalę „aksominėje revoliucijoje“, susidūrė su sovietų tankais; meksikiečius studentus šaudė Meksiko gatvėse, o prancūzų studentai vos neatėmė iš prezidento Šarlio de Golio Paryžiaus.
Beibi bumerius įvairiuose kontinentuose vienijo ne Vietnamas, o auklėjimas, kurį pagimdė perteklius ir laisvamanybė – ir televizijos pavyzdys: vaikystėje jie visi turėjo TV auklę, su kuria buvo daug smagiau negu su tėvais. O toji auklė, pasislėpusi TV imtuve, visada duodavo tą patį atsakymą į bet kokius prašymus: „Jei nori – imk!“.
Milijonai jaunų moterių, išsivadavo nuo tėvų, mokytojų ir dvasininkų „naštos“; pinigai pylėsi kriokliu, koledžų dėstytojų autoritetas krito tiesiog akyse – revoliucija nuvilnijo per universitetų miestelius: iš pradžių antikariniai judėjimai („Ei, Džonsonai, kiek vaikų šiandien užmušei?“, „Ho, Ho, Ho Ši Minai, mes su tavimi!“), paskui narkotikai („Įkalk ir išsijunk“), paskui seksualinė revoliucija („Užsiimk meile, ne karu“).
Paskui atsirado moterų judėjimas, besiremiantis žmogaus teisėmis, ir jo pasekėjų atsirado netgi Amerikos gilumoje. Juodieji reikalavo lygių teisių su baltaisiais, moterys – su vyrais. Visiškos lygybės ir nė gramo mažiau! Jeigu berniukams leidžiama šėlti lošimo namuose ir viengungių baruose, kodėl mums tai draudžia? Bet kadangi gamta nenumatė visiškos lyčių lygybės, kadangi norų tenkinimo pasekmės – vaikai - visu sunkumu krito pirmiausiai ant moterų galvų, buvo reikalingas kažkoks kompromisas. Ir čia į pagalbą atėjo rinkos ekonomika su jos įvairove. Jeigu tu užmiršai išgerti piliulę ar suplyšo prezervatyvas, visada galima kreiptis į artimiausią ginekologą.
Ankstesni draudimai prarado galią. Gamtos draudimais – nepageidautinais nėštumais ir venerinėmis ligomis – rūpinosi priešnėštuminės tabletės, paslaugūs ginekologai ir naujos stebuklingos piliulės. Jokio būtinumo tuoktis, kaip sakoma, atstačius pistoletą. Vienas žygis į reprodukcijos centrą – ir viskas OK. Visuomeninio pasmerkimo baimė, baimė prarasti reputaciją silpnėjo dėka masinės kultūros, kuri šlovino seksualinę revoliuciją ir plojo katučių „laisvoms merginoms“ (1940 metais jos būtų pavadintos labiau proziškais epitetais). Vidiniai stabdžiai – nuodėmės jausmas, jausmas, kad pažeidi dievišką tvarką ir kt. – jau nebeatrodė tokie nepajudinami; naujojo religinio judėjimo „Tu su manimi, Jėzau“ užkariavo tikinčiuosius, populiariai aiškindami, kad Viešpats visai nėra toks rūstus, kaip gali pasirodyti ir kad apskritai „jis tik metafora“.
Apmirus ankstesniems draudimams atsirado nauja moralė, pateisinanti „gyvenimą dėl savęs“. Apie žmogų pradėta spręsti ne pagal tai, su kuo jis permiegojo, ar ką įkvėpė – šitos smulkmenos jau nieko nedomino, bet pagal tai, ar žygiavo jis Pietuose kovotojų už Pilietines teises marše, ar protestavo jis prieš apartheidą ir prieš „purviną ir nesibaigiantį“ karą Vietname. Kaip dažnai atsitikdavo istorijoje, nauja moralė buvo sugalvota tam, kad pagrįstų naują gyvenimo stilių. Grimzdami į seksą, narkotikus, maištus ir rokenrolą, ką tik iškepti jakobinai vis dėlto rasdavo supratimą tarp vyresniųjų ir jų palaikymą: „Tai geriausia karta, kuri kada nors pas mus gyveno“. Nieko naujo po dangumi – šie vyresniųjų žodžiai lydi bet kurią revoliuciją... „O, laimingas tasai, kuris tais laikais/ Buvo gyvas ir jaunas!..“ – sušuko kažkada didysis Vordsvortas, turėdamas galvoje vieną iš ankstyvųjų revoliucijų, kuri, kaip įprasta, baigėsi gana liūdnai.
7 dešimtmetyje nuvilnijo studentų neramumai ir kultūrinė revoliucija. Kai maištininkai baigė mokslus, gavo darbą ir tapo šeimos žmonėmis, jie nustojo būti maištininkais, rado savo vietą tėvų šalyje ir nuėjo balsuoti už Ronaldą Reiganą, nors kai kuriems – čia iš karto norisi prisiminti mūsų dabartinį prezidentą – prireikė daugiau laiko, nei kitiems, kad „baigtų su jaunyste“.
Beje, 7 dešimtmečio maištininkai nebuvo tikri revoliucionieriai. Į koledžą jie ateidavo šventai tikėdami vienais dalykais, o išeidavo lygiai taip pat šventai įtikėję į kažką kita, visiškai priešingą pirmam tikėjimui. Hilarė Rodhem, „auksinė mergaitė“, įstojusi į Velslį 1965 ir baigusi koledžą 1969 metais jau kaip radikalė iki kaulų smegenų, persmelkta naujųjų laikų dvasios ir ryžto pakeisti korumpuotą visuomenę, kurioje ji išaugo, – Hilarė Rodhem yra puikus revoliucionieriaus pavyzdys, o ponas Bušas – tipiškas maištininkas.
Kultūrinė revoliucija, priešingai, buvo pati tikriausia revoliucija. Trečdalyje šalies teritorijos jaunimas atmetė judėjišką-krikščionišką moralę. Jaunimo priešiškumas „senių Amerikai“ buvo paremtas mūsų politinio elito; formuodami visuomenės nuomonę per TV, kiną, teatrą, žurnalus ir muziką, šie naujojo tikėjimo pamokslininkai skleidė savo evangeliją visame pasaulyje ir kvietė po savo vėliavomis milijonus naujakrikštų.
Mes turime dvi Amerikas: motina Angelika ir sekmadienio pamokslas prieš Eli Makbyl ir „Miesto ir sekso“. Dominuojanti kultūra dieną ir naktį šaiposi iš ankstesnių vertybių, iš teiginio, kad moteris turi turėti vyrą ir vaikų. O dabar mūsų visuomenėje atsirado jėgos, kurios grasina galutinai atplėšti amerikiečių moterį nuo motinystės.
Esant agrarinei ekonomikai darbo vieta buvo namai, kur vyras ir žmona kartu darbavosi ir kartu gyveno. Industrinėje ekonomikoje vyras palieka namus, kad dirbtų fabrike, o žmona lieka namie ir prižiūri vaikus. Agrarinė ekonomika padovanojo mums gausią šeimą; industrinė ekonomika įvedė į apyvartą šeimą – ląstelę. O postindustrinėje ekonomikoje abu sutuoktiniai dirba ofise, taip kad su vaikais namuose likti nėra kam – o ir vaikų gali visai nebūti. Politologas Džeimsas Kurcas iš Sourtmoro universiteto, pastebi:
“Didžiausiu antrosios XIX amžiaus pusės persikėlimu tapo vyrų persikėlimas iš laukų į fabrikus... Didžiausiu antrosios XX amžiaus pusės persikėlimu tapo moterų persikėlimas iš namų į ofisus... Tas persikėlimas atskyrė tėvus nuo vaikų, o taip pat leido moteriai atsiskirti nuo vyro. Suskaldęs šeimą-ląstelę, šis persikėlimas žada ateityje atsirasiančią “šeimą, kuri jau nebe šeima".
Grynai vyriškos profesijos – darbininkai, šachtininkai, žvejai ir pan. – jau nebereikalingos visuomenei, žymi “nešvaraus darbo„ dalis už mus yra atliekama besivystančiose šalyse, todėl dabar kreipiamas didelis dėmesys į “grynai moteriškus“ talentus ir įgūdžius. Be to, moteriai atsivėrė naujos galimybės valdyme, švietime, finansuose – galimybės, apie kurias jų motinos ir senelės nedrįso nė svajoti. Verslas, stambus ir smulkus, siūlo pakankamai patrauklias sąlygas, galinčias ištraukti moteris iš jų namų ir apsaugoti nuo motinystės, dėl kurios jos gali tapti “netinkamomis firmai".
Ir tai suveikė! Dešimtys milijonų Amerikos moterų dirba ofisuose greta vyrų, dešimtys milijonų atidėlioja tekėjimą iki to laiko, kol nepadarys karjeros, o dauguma apskritai apie tai pamiršta. “Tu viską sugebėsi!" – sakoma šiuolaikinei moteriai, įtikinėjant ją, kad ji gali pagimdyti vaiką ir tęsti darbą. Turint auklių institutą, atviras sienas tarp valstybių, adekvatų atlyginimą už darbą, atostogas vaiko priežiūrai, vyriausybines pašalpas ir visa kita, šiuolaikinė moteris išties gali sau leisti tai, kas anksčiau galėjo pasirodyti nesuderinamais dalykais: turėti vaiką ir vaisingai dirbti. Bet vaikas gali būti tik vienas, maksimum du, kitaip nepavyks išvengti problemų, kadangi priešingu atveju moteriai jau nebeliks pakankamai laiko atlikti darbui biure.
Kai moteriai ateina laikas pasirinkti, ji pasirenka arba tik karjerą, arba karjerą ir vienkartinį motinystės džiaugsmą. Globalinė ekonomika atėmė iš Vakarų tautų daug sunkius darbus prastai apmokamų Azijos ir Lotynų Amerikos darbininkų naudai. Kelias, grįstas geltonomis plytomis, veda viena kryptimi, ir todėl amerikiečiai yra priversti dirbti kaip galima stropiau – kad neatsiliktų nuo kaimyno Džonso... Vaikai būna apleidžiami, jei išvis neužmirštami kartą ir visiems laikams. 1950 metais 88 procentų amerikiečių moterų, turinčių vaikų iki 6 metų, likdavo namuose ir, kaip taisyklė, gimdydavo dar. Šiandien 64 procentai Amerikos moterų su vaikais iki 6 metų visavertiškai darbuojasi biuruose.
“Kaip išlaikyti juos fermose, jeigu jie matė Paryžių?„ – kalbėjo apie amerikiečių kareivius, pabuvojusius Pirmojo pasaulinio karo metais Europoje. Ką gi, kaip jas išlaikyti, jeigu jos pabuvojo Kolumbijos apygardoje? – galima būtų paklausti, turint galvoje juristes, žurnalistes, reklamos specialistes ir kitas dailiosios lyties atstoves, įtrauktas į “stambų žaidimą“, kuris lošiamas šios apygardos sostinėje.
Elinora Mils įvardijo “Spektatoriaus„ puslapiuose savo kartos mintis: “Faktas yra tas, kad tokios merginos kaip aš – absoliučiai sveikos ir linksmos merginos, turinčios 20 ir daugiau metų – visiškai nenori veistis ir daugintis“. Kodėl gi? O todėl, aiškina panelė Mils, kad “pagrindinis mano kartos rūpestis, nelaimei, yra išvaizda ir pinigai„. Ji toliau cituoja vieną iš savo amžininkių: “Jeigu turėčiau vaiką. – sako Džeinė, reklamos agentūros darbuotoja. – aš negalėčiau padaryti ir pusės to, ką darau ir ką priimu kaip duotybę. Kiekvieną šeštadienį 10:30 ryto, dar lepindamiesi lovoje, mes su vyru žvelgiame vienas į kitą ir abu kartu pratariame: “Ačiū Dievui, mums nereikia keltis penktą ryto, kad pamaitintume mažylį“. Mums labai gera dviese; kas žino, kaip pasikeistų mūsų santykiai, jeigu įvestume į lygtį trečią narį?"
F. Skotas Ficdžeraldas kartą pastebėjo: “Turtingieji skiriasi nuo mūsų„. Į ką Hemingvėjus atsakė: “Taip, jie turi pinigų“. Tačiau turint pinigų, turtingieji turi mažiau vaikų negu neturtingi. Naudojant Okamo principą – paprasčiausias paaiškinimas dažniausiai būna pats teisingiausias -, - surizikuosime padaryti prielaidą, kad geriausias gimstamumo Vakaruose kritimo paaiškinimas bus paprasčiausias. Kai amerikiečių vargšai pasiekė vidutinės klasės lygį, vidutinė klasė prisišliejo prie turtingųjų, o turtingieji tapo superturtingais, kiekvieni iš jų priėmė tos visuomenės stilių, kurioje atsidūrė.
Visi ėmė mažinti šeimas, pas visus staiga sumažėjo vaikų skaičius. Čia kyla prieštaravimas: kuo turtingesnė tampa šalis, tuo mažiau joje vaikų ir tuo greičiau jos tauta ima išmirti. Visuomenės, kurios yra sukuriamos turint tikslą užtikrinti savo nariams maksimumą pasitenkinimo, laisvės ir laimės, tuo pat metu ruošia šiems žmonėms laidotuves. Naujame šimtmetyje likimas galbūt kompensuos kiniečiams, musulmonams ir lotynų amerikiečiams visus tuos sunkumus, kuriuos jiems teko ištverti. Ir galbūt būtent šioms tautoms lemta artimiausioje ateityje tapti pasaulio valdovėmis. Argi nepasakyta šventame Rašte: “Palaiminti nuolankieji, nes jie paveldi pasaulį?"
dykai.lt
