Serbiją Maskva suvokia kaip paskutinę savo atramą Balkanų regione. Jei ši atrama bus prarasta, Kremlius iš Balkanų bus išstumtas vakarietiškų jėgų, skelbia „Newsweek“.
Pagaliau, prabėgus net 9 metams po to, kai NATO buvo priversta įsikišti tam, kad sustabdytų Slobodano Miloševičiaus režimo inicijuotą Kosovo albanų etninį valymą, Kosovas paskelbė nepriklausomybę. Nepriklausomybę nedelsiant pripažino JAV, Didžioji Britanija bei kelios kitos Vakarų šalys. Tačiau Rusija tvirtai stojo remti Serbijos ir atvirai reiškia savo pyktį naujos valstybės sukūrimu. Rėkavimas iš Kremliaus mūrų nesiliauja, o pats Vladimiras Putinas ne kartą grasino pripažinti separatistinių darinių Rytų Europoje nepriklausomybę.
Tačiau „Newsweek“ klausia, dėl ko gi kilo visas šitas triukšmas. Iš esmės galima paklausti ir, kodėl Rusijai taip jau parūpo tarptautinė teisė, nes juk Kremlius dabar būtent ir remiasi argumentu, kad Kosovo nepriklausomybė pamina tarptautinėje teisėje garantuotą valstybės integralumo ir teritorinio suvereniteto principus. Tačiau juk tam pačiam Kremliui tarptautinė teisė ilgą laiką tebuvo tiesiog pašluostė, kurią lengva koja galima paminti. Paprastus serbus, protestuojančius prieš Kosovo nepriklausomybę, suprasti nesunku: provincijos praradimą jie vertina kaip grėsmę savo nacionaliniam identitetui. Tačiau kodėl Rusijai taip rūpi ši maža provincija? Dauguma argumentų bylojo, kad Kremlius esą bijo, jog toks Kosovo albanų žingsnis pakurstys separatistinius judėjimus buvusioje Sovietų Sąjungoje, tame tarpe ir Čečėnijoje. Šiame argumente tiesos yra.
Tačiau vargu ar rusai gali taip baimintis dėl Čečėnijos. Juk V. Putinas, pradėdamas antrąjį Čečėnijos karą, visiškai sunaikino pasipriešinimą šiame nepriklausomybės siekusiame krašte. Be to, Čečėnijos valdžioje dabar sėdi itin lojaliai Kremliaus atžvilgiu nusiteikusios marionetės. Veikiausiai V. Putinas Serbiją mato kaip paskutinę Rusijos įtakos zoną Balkanuose ir kaip atsvarą Vakarų dominavimui šiame regione. Kovojama ne tik dėl tokių neapibrėžtų dalykų kaip XIX amžiaus panslavizmo idėjos ar XXI amžiuje atgimstančios Rusijos didvalstybinės ambicijos. Rusijos politika atspindi šaltakraujiškus geostrateginius apskaičiavimus.
Sovietai į Europos žemėlapį žvelgė tarsi į šachmatų lentą, o Kremlius tam tikra prasme perėmė tokį mąstymą. Tačiau 1989 metų „šachmatų partijos“ Rusijai sekėsi itin prastai. Visų pirma pradedant 1989 metais ėmė žlugti komunistiniai režimai satelitinėse šalyse: Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje bei Bulgarijoje. Galiausiai subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga, kurios vietoje iškilo 15 nepriklausomų valstybių. Rusija išlaikė įtaką šiame regione ir išliko supergalybe globalinėje erdvėje, tačiau daugiausia vien savo branduolinio arsenalo dėka.
Nepaisant po Sovietų Sąjungos žlugimo sekusių teigiamų pokyčių – demokratizacijos bei ekonomikos liberalizacijos – dauguma rusų naują laikotarpį suvokė kaip gilų pažeminimą. Vienas rusų karininkas JAV bei Rusijos derybose 1994 metais paklausė: „Kada jūsų NATO laivai bus mūsų Rygos uoste?“. Savaime suprantama, kad Ryga jau seniai nebebuvo „jų“, okupantų, uostas, Latvija jau buvo nepriklausoma.
Balkanuose Rusijai iškilo tokie patys sunkumai. Kaip kalbėjo rusų karininkai, JAV bei kitos Vakarų jėgos ateina į teritorijas, kurias Kremlius laiko savo gyvybinių interesų sfera. Tiesa, jie pripažino, kad, būdami amerikiečių vietoje, elgtųsi taip pat.
Nors Vakarai, pasibaigus Šaltajam karui, nerengė paradų, tačiau Rusija jautėsi pralaimėtoja, o be to, pažeminta bei išduota. Kremlių itin siutino 1999 metais NATO surengta oro antskrydžių prieš Serbiją kampanija. Juk Maskva Serbiją dar laikė ir tebelaiko savo interesų zona. Galiausiai, baigiantis bombardavimo kampanijai, rusai savo nepasitenkinimą išreiškė įvesdami savo kariuomenę į Kosovą anksčiau nei tą padarė Vakarų sąjungininkai. Veikiausiai rusai tikėjosi padalinti Kosovą ir išlaikyti savo įtaką serbams. Tačiau triukas žlugo ir rusų vadai galiausiai sutiko įsijungti į NATO pajėgas, o galiausiai visiškai pasitraukė.
Per pastaruosius 9 metus Rusija tapo mažiau demokratiška ir ėmė vykdyti agresyvesnę užsienio politiką. Plečiantis NATO aljansui ir Europos sąjungai, Kremlius atsakė kurstydamas nacionalistines ir šovinistines nuotaikas šalies viduje. O Kosovas šiuo metu yra tas žaidimų laukas, kuriame geriausiai galima parodyti augančias politines ambicijas.
Savaime suprantama, Kosovas yra tik dalis viso paveikslo. Rusija taipogi garsiai skalambija ir visais įmanomais būdais priešinasi JAV planuojamo priešraketinės gynybos skydo įkurdinimui Lenkijoje bei Čekijoje. V. Putinas teigia, kad taip skatinamos naujos ginklavimosi varžybos. Jis taipogi grasina Gruzijai, kad Kremlius vieną dieną gali pripažinti separatistinių nuo Gruzijos atsiskirti siekiančių regionų nepriklausomybę. Be to, Kijevas gąsdinamas, kad Rusija gali nukreipti savo branduolines raketas į Ukrainą, jei ši į savo šalį įsileis NATO karines bazes ar dalį priešraketinio skydo. Tad Kosovas yra tik dalis Rusijos žaidžiamo geostrageinio žaidimo dėl įtakos posovietinėje erdvėje.
