Estijai pastarosiomis dienomis tenka atlaikyti didžiulį Rusijos spaudimą, kuris verčia susirūpinti ir Europos Sąjungos vadovus. Politinį spaudimą, kurį palaiko įvairialypis informacinis puolimas, paskatino vadinamojo sovietinio „Bronzinio kario“ paminklo iškėlimas iš Talino centro. Suprantama, tai buvo tik pretekstas, beje, ilgokai ruoštas, kad Rusija galėtų parodyti ne tik savo atgautąją galią, visišką nesiskaitymą su mažųjų kaimynių interesais, pirmiausia – visuomeninio stabilumo, - bet ir tvirtintų europiečių sąmonėje savo požiūrį į prieškario bei pokario istoriją.
Nesvarstysiu Estijos valdžios veiksmų, nes tektų pernelyg išsiplėsti, tik pažymėsiu vieną dalyką – Estijos ir politinis, ir intelektualinis akademinis elitas susipriešino pagal požiūrį į paminklo sovietiniam kariui nukėlimą. Elito skilimą dar labiau paryškino vėlesni įvykiai. Mums svarbiau yra Rusijos reakcija ir jos plėtojamas informacinis Baltijos šalių šantažas, skiriamas ne tik Rusijos žmonėms, bet ir ES šalių informaciniam laukui. Kremlius savo kuriamą Estijos ir Pabaltijo šalių paveikslą primeta ES šalių žmonėms per žinias ir įvairiausio pobūdžio komentarus, taip pat politikų svarstymus, jų norą ar nenorą reaguoti į Rusijos spaudimą Estijai.
Mes galime sau manyti (ir pagrįstai), kad Rusijos kuriami Estijos ir kitų Baltijos šalių įvaizdžiai yra iškreipti, melagingi, paremti stalinistinėmis istorijos klastotėmis, tačiau tų įvaizdžių niekaip negalime nuneigti ES šalių informaciniame lauke, kadangi jame pasirodo labai mažai mūsų požiūrius perteikiančios informacijos. Mums reikalingi žymiai galingesni informaciniai sąjungininkai, tačiau kol kas ES dar nesiima kurti bendro europinio politinio informacinio lauko.
Tad pirma Talino įvykių pamoka – būtina aktyviai veikti ES šalių informaciniame lauke, įtvirtinant savą sovietinės okupacijos supratimą, apimantį trėmimus, prievartinę kolektyvizaciją, o sykiu ir ginkluotą pasipriešinimą okupantams. Informacinis mūsų aktyvumas padėtų ES šalių žmonėms geriau suvokti kitokią naujųjų narių istorinę patirtį ir tos patirties nulemtą santykių su Rusija pobūdį.
„Bronzinio kario“ nukėlimo aplinkybės akivaizdžiai rodo, kokie svarbūs dabartiniame politiniame žaidime tampa istoriniai simboliai, su jais susijusios arba politinių technologų susiejamos patirtys bei išgyvenimai. Tie simboliai naujomis politinėmis sąlygomis tarsi prikelia neseną istoriją ir „ima veikti“ tarptautinius santykius.
Rusijos reakcija nebuvo netikėta – ji yra apraiška jau kelerius metus vykdomos geopolitinės strategijos spausti Baltijos šalis, neleidžiant joms visiškai nutraukti saitų su buvusiu okupantu. Prisiminkime Rusijos politikų sukeltą isteriją dėl Baltijos šalių prezidentų dalyvavimo bei nedalyvavimo švenčiant pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-metį. Baltijos šalys susilaukė kaltinimų, kurie kartojami ir dabar, - esą jos sąmoningai menkinančios rusų tautos žygdarbį, atgaivinančios fašizmą ir pan. Tos sąmoningai kurstytos isterijos rezultatas – sociologinių apklausų duomenys, parodę, jog Latvija rusų imta laikyti nedraugiškiausia valstybe, prie kurios prišlietos ir Estija su Lietuva.
Pagrindinis istorinis, vis labiau politiniu tampantis yra rusų kario nusakymo klausimas – išvaduotojas ar okupantas? Jis kildina ir klausimą apie Rusiją – išvaduotoja ar okupantė? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso šalies įvaizdis. Sutikime, jog šalies-išvaduotojos ir šalies-okupantės įvaizdžiai gerokai skiriasi, o gyventojams daug maloniau gyventi šalyje-išvaduotojoje ir būt išvaduotojų palikuonimis. Juk ir mūsų žymiems partiniams veikėjams, jų vaikams, giminėms bei anūkams daug mielesnis yra „sąžiningai dirbusių Lietuvos žmonių labui“, nei „kolaborantų“ įvaizdis. Todėl visiškai aišku, jog Rusija niekaip nesitaikstys nei su kario-okupanto, nei su šalies-okupantės apibūdinimais. Nesileis Rusija į kalbas ir dėl sudėtingesnio karo ir pokario istorijos aiškinimo, teigiančio vykus ir išlaisvinimą, ir okupavimą , - kadangi šitai nebus priimtina didžiumai Rusijos žmonių, o sykiu ir neleis Rusijai įgyvendinti geopolitinės strategijos įtraukti Pabaltijį į savo politinės globos zoną.
Okupacijos klausime glūdi svarbus geopolitinis aspektas. Pripažindama Pabaltijo šalių okupavimą ir sutinkanti su okupantės apibūdinimu Rusija netektų pagrindo teigti pasauliui, jog laiko šį regioną savo interesų zona. Tačiau juk a. a. prezidento Boriso Jelcino Rusija buvo pripažinusi Baltijos šalių okupavimo faktą. Laikai pasikeitė, ir tas pripažinimas interpretuojamas kitaip – esą Vakarų šalys pasinaudojo Rusijos silpnumu ir privertė ją pasirašyti šaliai nenaudingus susitarimus, o radikalesnės politinės jėgos atvirai kaltina tuometinius valstybės vadovus išdavyste. Prisiminkime prezidento Vladimiro Putino išsakytą įsitikinimą, esą Sovietų Sąjungos suirimas buvusi didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Rusijos vykdomos informacinės propagandinės kampanijos, pasitelkusios dideles istorikų pajėgas, atgaivino „savanoriško prisijungimo“ idėją, iš kurios seka išvada – Sovietų Sąjunga išlaisvino iš vokiškųjų fašistų savo Pabaltijį.
Naivu būtų manyti, jog europiečiams Rusijos skleidžiamos istorijos klastotės nedaro jokio įspūdžio. Pirmiausia didelė dalis gyvenančių tose Europos šalyse, kurios išvengė sovietinės okupacijos, rusų karius ir laiko išvaduotojais, nes pastarieji kartu su Vakarų sąjungininkių kariuomenėmis sutriuškino fašistinę Vokietiją. Tų šalių žmonėms kaip tik ir skiriami Kremliaus politinių technologų kuriami informaciniai „pabaltijiečių fašistų“ pavidalai. Reikia neužmiršti, jog Europos šalyse esama didelio kairuoliško intelektualų ir akademinės visuomenės sluoksnio, kuris iki šiol nepajėgė įsisąmoninti stalinistinės sistemos nusikaltimų žmonijai nei suvokti, kad dabartinės Rusijos geopolitinė strategija – „susigrąžinti žemes“.
Talino įvykiai parodė, jog „pabaltijiečių fašistų“ paveikslui kurti naudojamas paprastas, tačiau veiksmingas būdas – grupelės jaunimo vaikštinėja iškėlusios transparantus ar vėliavas su užrašais „Fašizmas nepraeis“. Visą kitą propagandinį darbą padaro ES masinės informavimo priemonės. Visiškai nesvarbu, kad fašizmu Estijoje nė nekvepia, tačiau žinias vartojančio žmogaus, juolab turtingos šalies piliečio sąmonėje suveiks elementari logika: jaunimas priešinasi fašizmui, vadinasi, esama fašistų.
Dalies ES šalių gyventojų sąmone manipuliuoti nėra sunku dar ir dėl to, jog senosios Europos šalys įtariai žvelgia į naująsias nacionalizmo grėsmės požiūriu. Naujosios ES šalys iš sovietinės okupacijos laisvinosi nacionalinio atgimimo proveržiu. Europiečio sąmonėje glūdi tokia asociatyvinė seka: kur nacionalinis atgimimas, ten ir nacionalizmas, o nacionalizme glūdi ir fašizmo sėklos. Kodėl galima kalbėti apie tokią asociatyvinę seką? Todėl kad ES kūrėsi atsiribodama nuo fašizmu virtusio vokiškojo nacionalizmo ir stengdamasi išgyvendinti visokias nacionalizmo apraiškas. Tad ES įsitvirtino įtarumo visokio nacionalizmo atžvilgiu nuostata, kuri šiuo metu trukdo daugeliui senosios Europos gyventojų bei politikų deramai suvokti, kaip naujosios narės išsilaisvino iš sovietinės okupacijos ir koks tose šalyse vyrauja požiūris į Didįjį Okupantą bei savąją praeitį.
Kurstydama savo piliečių isteriją neva „priešiško“ Pabaltijo atžvilgiu, skleisdama „pabaltijiečių fašistų“ įvaizdį, Rusija didinamu spaudimu bei įtampa stengiasi kuo tvirčiau „prijungti“ Baltijos šalis prie savo politinio informacinio lauko – juk neapykanta saisto stipriau nei meilė. Sykiu siekiama įteigti ES vadovams bei piliečiams tarsi akivaizdų Rusijos interesų zonos supratimą. Galima nujausti, jog „fašistų“ temos eskalavimas turi ir kitą tikslą – paruošti europinę publiką rimtesniems nedraugiškiems veiksmams Baltijos šalių atžvilgiu. Juk kovojant su „fašistais“ ne nuodėmė jiems ir stipriau trinktelėti.
Stebint Rusijos vis labiau stiprinamą spaudimą Estijai, derėtų kelti klausimą, ar Lietuva yra pasirengusi galimoms informacinėms batalijoms ES šalių informaciniame lauke, ar Lietuvos politikai bei tam tikrų tarnybų specialistai kuria scenarijus, kaip reikėtų „pateikti“ europiečiams savo požiūrį į okupaciją bei su ja susijusius istorinius įvykius. Drįsčiau manyti, jog Lietuva tokiems dalykams niekaip nesiruošia ir pasikliauja Rusijos politinių technologų „geranoriškumu“. Mūsų politikams daug svarbesni yra nesiliaujantys vidiniai skandalai, visiškai užgožiantys „europinį akiplotį“, o Valstybės saugumo departamentas, neseniai įvykdęs dvi plačios apimties specialiąsias, puikiai pavykusias operacijos – Seimo bei valstybės žeminimo ir tarybinių butų išgrobstymo – artimiausiu metu jokiems intelektinių išteklių reikalingiems veiksmams nebus pajėgus.
