„Jūs sau po kojomis matote tik asfaltą ir žolę. O kas yra giliau, žino tik geologai. Jiems rūpi ne tik žemės, bet ir laiko gelmės“, – sako dr. G. Motuza Matuzevičius.
VU Gamtos mokslų fakultete dėstantis mokslininkas jau šį penktadienį, rugsėjo 23 d., visų laukia „Tyrėjų naktyje“, Botanikos sode, kur skaitys paskaitą „Kaip žemynai keliavo“, pasakos, kada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra, ar čia buvo tropinis klimatas ir kitus netikėtus pastebėjimus.
Gedimino Motuzos Matuzevičiaus mokslinių interesų laukas apima Lietuvos kristalinio pamato sandarą, raidą, naudingąsias iškasenas, smūginius kraterius. Tyrėjas yra sudaręs Pietų Lietuvos ir Lietuvos kristalinio pamato žemėlapius, dirbęs ekspedicijose užsienyje.
– Šiandien esate studentų mylimas dėstytojas, kolegų vertinamas profesionalas, užsienio mokslininkų į pagalbą kviečiamas geologas. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į geologiją?
– Mane nuo mažumės traukė aktyvus gyvenimo būdas, keliavimas, gyvas darbas, visada domino kalbos, fizika, biologija, chemija, istorija. Geologijoje visi šie mokslai susipina, nes tiria žemės, žmonijos, mokslo istoriją. Šiame darbe negali sėdėti vietoje – vasarą vykstu į gamtą, renku medžiagą, o žiemą ją reikia apdoroti, rašyti mokslinius straipsnius.
Be mokslinio darbo, vedu paskaitas studentams. Nors teoriškai paskaitos turėtų užimti daugiau laiko, abiem veikloms skiriu vienodai dėmesio asmeninio laiko sąskaita. Pavyzdžiui, ir per šių metų atostogas Graikijos salose su plaktuku uolienas kalinėjau. Esu dirbęs Mozambike, Norvegijoje, Čilėje, Švedijoje, Jakutijoje, neseniai grįžau iš Afganistano. Mano pasirinkimas pasiteisino – dirbu labai įdomų darbą.
– Kas jums jūsų darbe labiausiai patinka ?
– Daugiausia džiaugsmo darbe teikia suvokimas, kad sužinotai, patyrei, supratai, sumanei kažką naujo. Ekspedicijose viskas, ką matai, randi, užeini, supranti, sutinki yra tavo. Eini, galvoji, kali... ir dirbi galva ir plaktuku, kaip sako iš viduramžių atėjęs posakis. Nuovargis ateina ne nuo ėjimo ar kopimo, o nuo galvojimo, kaip kas su kuo susiję.
Nori nenori tenka viskuo domėtis – ir gamta, ir žmonėmis. Mozambike dirbau prie geologinio žemėlapio sudarymo. Vietiniai gyventojai balto žmogaus nebuvo matę. Muzungu, vietinių kalba „baltaveidis“ keldavo daug įvairių jausmų. Vieni sutikdavo draugiškai, kiti slėpdavosi, vaikai išsigandę tokio nenormalaus išblyškusio žmogaus verkdavo. Visur randu ką nors įdomaus įsidėti į „taupyklėlę“ – arba mokslinių interesų dėžutę, arba paskaitų lentynėlę.
– Ką iš tiesų tiria geologija – praeitį, dabartį, ateitį?
– Praeitis pati savaime žmonių nedomina, iš tiesų juos domina ateitis. Todėl geologai tiria praeitį, bet dirba ateičiai. Visose gyvenimo srityse – gamtoje, istorijoje, politikoje – kartojasi ir elgesys, ir klaidos. Ir ugnikalnių išsiveržimas, ir žemės drebėjimai, ir klimato kaita prognozuojama žiūrint į praeitį. Nelabai įdomu, kada koks dinozauras ar tarakonas gyveno ar išstipo, dinozaurams sentimentų nejaučiame. Tačiau jei sakome, kad taip atsitiko dėl asteroido smūgio, negalime atmesti, kad taip atsitiks ir žmonijai.
– Kokių naudingųjų iškasenų yra Lietuvoje ?
– Visų pirma, turime daug ir geros kokybės statybinių medžiagų: dolomito, klinčių, smėlio, molio. Ne veltui naudojimui paruošti statybinių medžiagų telkiniai sudaro ketvirtį nacionalinio turto, tai yra 50–60 mlrd. Lt. Galima sakyti, kad tiek vertybių surado 300–400 Lietuvos geologų.
Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Jis yra geros kokybės, paruošimui nereikia daug pastangų, jo turime gausius išteklius.
Taip pat turime geoterminius išteklius – Vakarų Lietuvos gelmėse vanduo yra įkaitęs iki šimto laipsnių. Tai – išskirtinis reiškinys rytinėje Europos pusėje. Klaipėdoje įrengta eksperimentinė geoterminė jėgainė, tad nemaža dalis Klaipėdos apšildoma gelmių energija. Ji yra pigesnė ir švaresnė už tą, kuri gaunama deginant angliavandenius. Be to, turime didelį potencialą ne tik naudotis šiltu vandeniu iš gelmių, bet ir iš jo gamintis elektrą, mažindami energetinę priklausomybę. Gelmių vandenį galima naudoti ir gydymo tikslais, nes jie yra druskingi.
Pietų Lietuvoje, apie Varėną, radome geležies rūdos telkinių, kuriuose yra apie 0,5 mlrd. tonų geležies rūdos. Gal kada turėsime stiprią metalo pramonę, bet Lietuva tokiai pramonei turi subręsti. Turime ir kitų naudingų iškasenų apraiškų, tik jas sunkiau surasti.
Kad tai suprastum, turi prakalbinti uolieną. Ji visada prisimena savo istoriją, kaip atsirado, kaip kito ir vystėsi. Bendraujant su gamta, pasak Einšteino, reikia mokėti užduoti teisingus klausimus, o tada gali tikėtis ir atsakymų.
– Neseniai grįžote iš ekspedicijos Afganistate. Kokie šios ekspedicijos rezultatai?
– Afganistane stengiamasi vystyti civilinius projektus, kurių vienas yra skirtas rasti ir apibūdinti Goro provincijos naudingąsias iškasenas. Tam reikia ištirti geologinę praeitį, nes nuo to priklauso ko galima tikėtis rasti.
Kartu su kolega S. Šliaupa pateikėm projektą ir ėmėmės darbo: surinkome informaciją, nors paskutiniai tyrimai daryti prieš keturiasdešimt metų, sudarėme Goro provincijos duomenų bazę. Tačiau reikėjo vykti ir patiems patyrinėti, nes per tiek laiko pasikeitė supratimas apie žemės raidą. Dabar Goro provincija yra vienintelė Afganistane, turinti savo geologinių duomenų suvestinę. Ja gali naudotis tiek geologai, tiek administracija, tiek verslininkai, gal tai paskatins ir ekonomines investicijas, darbo vietų sukūrimą.
Afganistano žemėje yra apie 12 mln. tonų vario, keli milijardai tonų geležies rūdos. Yra ir smulkesnio masto telkinių – švino, cinko, gyvsidabrio, brangakmenių, ličio, kuris labai reikalingas pramonei, nes tai yra baterijų elementas. Per šią sritį į šalį gali ateiti investicijos, kurios pakeistų aguonų pardavimo pajamas. Mes suradome naujų objektų, su kuriais gali būti susiję ir daugiau naudingųjų iškasenų. Vis dėlto nelengva atsakyti, kiek Afganistane yra naudojamų telkinių, nes juos reikia mokėti ekonomiškai, politiškai, technologiškai ir teisiškai naudoti. Bet ten vyksta karas. Kol nėra sąlygų naudoti telkinį, tai nėra telkinys.
