„Genų loterijoje“ laimėjusi Ruby Vizcarra (24) tv3.lt pripažįsta, kad kelionė į savęs priėmimą nebuvo lengva. Ji, kaip ir kiti albinosai, žino, ką reiškia patyčios ar išskirtinumo jausmas. Šiandien mergina pasakoja įveikusi gyvenimo siųstus išbandymus, o savo pavyzdžiu ji siekia, kad albinizmo sąvoka būtų žinoma visame pasaulyje.
Gvadalacharoje, Meksikoje su šeima gyvenanti mergina turi tris seseris. Dvi vyresnėlės neturi albinizmo geno, tačiau jauniausioji, visai kaip Ruby, šią pigmentinę būklę yra paveldėjusi iš savo proprosenelės.
„Kuomet gimiau, mano mama išsigando, nes ji nežinojo, kas man. Daktarai mano tėvams užsiminė, kad jiems gimė albinosė, tačiau plačiau nepaaiškino, ką tai reiškia. Mama nuogąstavo, kad mane išvydęs tėtis pamanys, kad nesu jo dukra. Tiesa, nors buvau labai balta, savo šeimoje niekada nejaučiau išskirtinumo“, - savo prisiminimais dalijasi Ruby.
– Šiandien daugeliui albinosų esi savęs priėmimo pavyzdys, aktyviai bendrauji su panašaus likimo žmonėmis ir užsiimi modelio veikla. Papasakok, kuo dar yra kupinas tavo gyvenimas ?
– Prieš modelio karjerą, aštuonerius metus buvau plaukikė. Man sekėsi labai gerai, dalyvavau varžybose ir tuo metu tai man labai patiko. Tačiau po poros metų nutraukiau šią veiklą ir atidaviau save tam, kuo užsiimu šiandien. Dirbu modeliu ir turiu nepriklausomą judėjimą „Albino Latino“, kurio pagalba organizuoju albinosų susitikimus skirtingose šalies valstijose. Gera būti šalia žmonių, kurie turi bendrą istoriją, dalijasi teigiama ir neigiama patirtimi, kuri kiekvienam iš mūsų yra labai artima. Man šie žmonės yra odos broliai ir seserys.
– Koks tavo laisvalaikis? Ar tai, kad esi albinosė, kaip nors jį koreguoja?
– Nors tuo profesionaliai neužsiimu, man patinka plaukimas, joga, aktyvi veikla. Mano akys greitai pavargsta dėl regos sutrikimų, kuriuos lemia albinizmas, tačiau tai manęs nesustabdo nuo knygų skaitymo. Dvylikos metų buvau apsėsta mados žurnalų, mačiau merginas ir vaikinus, kurie turi superkūnus, tačiau tuo metu neišvydau nei vieno modelio, kuris charakteristiškai būtų panašus į mane.
– Tačiau vis dėl to tapai modeliu?
– Tuo metu negalvojau, kad agentūros priimtų tokį asmenį, kaip aš. Tai tapo svajone, kuriai, maniau, nebuvo lemta išsipildyti. Iki šiol negaliu patikėti tuo ir jaučiuosi laiminga, kad po kelerių metų baimės nuėjau į agentūrą ir nusprendžiau įrodyti, jog mes, albinosai, nesame bjaurūs žmonės. Mano patirtis mane paskatino nesustoti svajoti ir pasistengti, kad visa tai išsipildytų.
– Visą gyvenimą dėl savo odos sulaukei daug dėmesio. Kaip į jį reaguoji šiandien?
– Matydama laiškus, kurie yra skirti man, interviu iš skirtingų pasaulio šalių ir žvelgdama į savo nuotraukas įvairiausiose vietose – aš jaučiuosi be galo laiminga ir dėkinga žmonėms, kurie mane palaikė ir visa tai pavertė realybe.
– Papasakok, kokia situacija buvo mokykloje? Kaip tave priėmė bendraamžiai?
– Pradėjus lankyti mokyklą, man buvo keista matyti daugiau nei trisdešimt vaikų kambaryje su panašia kūno oda, tuo tarpu aš buvau vienintelė tokia. Niekas neturėjo tokių plaukų, akių spalvos kaip mano. Bendraamžiai manęs nuolat klausinėdavo, kodėl aš tokia balta, o mano vienintelis atsakymas buvo, jog aš tiesiog tokia gimiau. Aš neturėjau kito paaiškinimo. Niekada nejutau fizinės agresijos nukreiptos prieš save, tačiau vaikai mokėjo elgtis žiauriai naudodami žodžius. Jie sakydavo, kad esu vaiduoklis, jog esu nenuspalvinta, permatoma, saulės dukra. Jie juokėsi iš manęs. Daugelis mokytojų manė, kad esu tiesiog šviesiaplaukė mergaitė, tačiau jie taip pat nebuvo susipažinę su mano būkle.
– Albinosai yra jautrūs saulei, kaip prie to prisitaikei gyvendama šiltame krašte?
– Saulė mane erzindavo labiausiai. Nuo jos ant mano kūno atsirasdavo net nudegimai. Tai privertė mane bijoti išeiti iš uždarų patalpų. Nežaisdavau su kitais vaikais kieme. Tėvai manė, kad to paprasčiausiai nemėgstu, tačiau tai buvo netiesa. Sunku suprasti baimę, kurią jutau. Sulaukdavau ne tik kritikos iš vaikų, suaugusieji manydavo, kad albiznizmas yra užkrečiamas.
– Papasakok kelionę į savęs priėmimą. Iš to ką pasakoji, tai padaryti, ko gero, nebuvo lengva...
– Man ne visada sekėsi priimti save, kartais svarstydavau, kodėl man taip nutiko. Ne visada buvau pozityvi, maniau, kad visas mano gyvenimas bus sunkus dėl mano išvaizdos ir nuolatinių žmonių juokelių.
Kai buvau paauglė, žmonės man sakydavo nusidažyti plaukus tamsiai ir pradėti naudoti makiažą tam, kad jausčiausi geriau. Viso to klausiausi ketverius metus tol, kol galiausiai mane pradėjo erzinti dengti savo baltus plaukus, nes pagaliau man jie pradėjo patikti. Kiekvieną dieną jaučiau spaudimą atrodyti „normali“, tačiau kartą nusprendžiau nebeslėpti savo natūralios plaukų spalvos ir nebenaudoti makiažo. Būtent tą akimirką aš pasijaučiau labai laiminga dėl savęs, nes man daugiau niekada neberūpėjo, jei žmonės mane laikys keista. Man netgi pradėjo patikti jausti kitų žmonių akis, jaustis pastebėtai. Neįtikėtina, kaip požiūris į save pakeitė mano pojūčius ir viską palengvino.
– Minėjai, kad sulauki daug dėmesio iš skirtingų pasaulio šalių, ką tau rašo žmonės, kuo jie domisi?
– Pastaruoju metu sulaukiu labai daug žinučių iš kitų albinosų, kurie teigia manimi besižavintys. Jie sako, kad džiaugiasi mano veikla, jog įkvepiu juos. Keletas merginų man dėkojo, nes tapau joms pavyzdžiu nebeslėpti savo natūralių plaukų. Žmonių žinutės, laiškai mane verčia jaustis labai laimingai. Pasirodo, kad kai kurie apie albinizmą sužinojo tik dabar, todėl jie tuo domisi, nori sužinoti daugiau. Gera, kad žmonės tuo dalijasi.
– Anksčiau svajojai apie galimybę tapti modeliu – papasakok, kokie tavo ateities planai?
– Iš profesinės pusės turiu svajonių dirbti su skirtingais žmonėmis, kuriais žaviuosi. Norėčiau susipažinti ir kartu dirbti su skirtingų odos tipų modeliais, pavyzdžiui, tais, kurie turi baltmę, man tai yra labai gražu.
Asmeniniame gyvenime noriu tęsti darbą su žmonėmis, kuriems diagnozuotas albinizmas. Su „Albino Latino“ bendruomene norėčiau pasiekti dar daugiau šalių ir skleisti teisingą informaciją apie šį žmonių geną. Ignoravimas ir klaidingi faktai gali pražudyti žmones. Kai kuriose Afrikos šalyse dėl informacijos stygiaus albinosai yra žudomi. Tai mane labai liūdina. Kaip įmanoma, kad žmogus turėtų tiek daug netolerancijos kitam, jog galėtų jį nužudyti vien dėl to, kad jis yra kitoks? Tai taip nesąžininga ir aš žinau, kad tiesiogiai negaliu padėti tiems žmonės, tačiau aš pasistengsiu pagelbėti tiek, kiek galiu.
Taip pat noriu toliau tęsti kelionę su savimi, kurioje noriu tapti geresniu žmogumi ir niekada nesustoti mylėti savęs tokios, kokia esu, nes savęs priėmimas mane atvedė prie nuostabių dalykų.
