Leidžiasi saulė, paskutiniais spinduliais nušviesdama Tarybų rūmus, komunizmo paminklą-vaiduoklį. Kaliningrade prasideda naktinis uostamiesčio gyvenimas. Jau dieną pastebėjau, kad ne taip kaip tarybiniais laikais, kai mieste buvo vos ne vienintelis restoranas - Lenkijos miesto brolio vardu „Olsztyn“ pavadintas (beje, dabar ten kazino), kad su kapitalizmo atėjimu atsirado gausybė naktiniams pasilinksminimams skirtų vietelių.
Klubų, kavinių, restoranų pavadinimai - patys įvairiausi: lietuviškos nidos, kiniškos antys. Žodžiu, eilinis Europos uostamiestis, bet su rusišku ir prūsišku akcentu.
Ankstesnėje savo rašliavos dalyje žadėjau papasakoti kai ką pikantiško. Nežinau, ar pavyks tą pažadą tesėti, bet bandysiu būti maksimaliai sąžiningas ir kuo mažiau subjektyvus…
Jau pirmąjį vakarą viešbučio restorane susipažinau su nedidele, gana marga (joje, be vietinių, buvo ir žmonių lyg iš Maskvos, lyg iš Peterburgo) vyriška kompanija.
Svetingai buvau pakviestas prie jų stalo, o vėliau ir praleisti drauge ateinantį vakarą, kuriame maskvėnams, peterburgiškiams ir man buvo numatyta kultūrinė linksminamoji programa. Su malonumu priėmiau kvietimą, nes juk reikia kažkaip užmušti laiką, o ir įdomu. Tuo labiau kad žmonės pasirodė nuoširdūs ir įdomūs pašnekovai.
Vakaro programa prasidėjo vizitu į ypač madingą „Havanos“ klubą. Vietelė mieste populiari: visi aukšto rango svečiai ten priimami. Panašiai kaip mūsų „Stikliuose“. Prie įėjimo visa siena nukabinėta čia besilankiusių Rusijos pramogų verslo ir politinio elito atstovų nuotraukomis. Beje, kaip sužinojau grįžęs į Vilnių, „Havaną“ atidarė lietuviai, virtuvės ir kita įranga buvo vežama iš Lietuvos. Nežinau, kas šios įstaigos savininkai, bet - koks skirtumas.
Kadangi įsiliejau į beveik nepažįstamų žmonių kompaniją, kurį laiką buvau kukliai nekalbus. Daugiau klausiausi, dėmesingai priėmiau visus tostus, bet nuo jų kaitinančio poveikio atsargiai išsisukau. Stalas buvo nepakartojamas, čia, savo gėdai turiu pripažinti, pirmą kartą paragavau karpačio (itališka virtuvė: peršviečiamais gabalėliais pjaustyta jautienos išpjova tiesiai iš šaldymo kameros pateikiama ant stalo labai aštriame padaže). Seniai taip besimėgavau įvairiausiais žuvies patiekalais: lašiša, eršketu ir kitomis jūros gėrybėmis. Juo labiau kad visa tai man, kaip svečiui, teko už dyką. Šventas principas kiekvienam tautiečiui - dykai ir actas saldus!
Svečius stebėti - ne ką menkesnis malonumas, ypač kai dar pats matai, kaip laisvėja jų elgesys ir kalba. Kuo daugiau tostų, tuo daugiau vidinės laisvės. Prie stalo rūkalių buvo skriaudžiamoji mažuma, todėl teko slampinėti į lauką arba sėsti prie gretimų staliukų (klubas buvo pilnutėlis). Kiekvieną kartą su kitais žmonėmis, o tai puiki proga susipažinti, pabendrauti. Nauji žmonės ir bendravimas su jais plečia akiratį. Negalėčiau pasakyti, kad visi pašnekovai buvo įdomūs, bet apskritai publika miela ir išsilavinusi.
Vakarienė artėjo į pabaigą, bet, kaip supratau, ja nežadėjo viskas baigtis. „Reikalauju banketo pratęsimo!“ - sparnuota frazė iš gerai žinomo filmo. Banketas persikėlė į mūsų „padoraus“ viešbučio restoraną ir kambarius.
Svečiui iš Piterio ir Maskvos buvo parūpinta gitara. Kaip paaiškėjo, svečias ne artistas, o profesorius, vienas iš pačių jauniausių Rusijos profesorių. Jis man labai patiko, nes buvo puikus užstalės tamada, įdomus ir jautrus pašnekovas. Virtuvėje mes išdainavome visą rusiškų, tarybinių šlagerių repertuarą: tegul kartais tik po vieną posmelį, nuo dainos prie dainos. Tiesa, profesorius dar žaidžia ledo ritulį! Kai paklausiau, kam viso to jam reikia, atsakymas apstulbino: „Žinai, aš - žemaūgis, smulkus ir visada pavydėjau aukštiems stipruoliams. Kai dėviu visą ledo ritulininko ekipiruotę, jaučiuosi didelis ir stiprus“. Taip, kiekvienam - savi kompleksai! Net protingas, išsilavinęs žmogus jų turi.
Mano naujojo bičiulio nuotykiai tą vakarą taikia virtuve nesibaigė (sužinojau rytą). Veiksmas persikėlė į restoraną. Liaudies buvo daug gausiau nei praėjusį kartą. Užstalės kalbų nepasakosiu, bet „Tu mane gerbi? Tai išgeriam!“ būtų tiksliausias konspektas.
Kadangi buvo gausu lankytojų, tai ir tarpusavyje šokančių mergužėlių pastebimai padaugėjo. Patys turėjote suprasti - jos čia dirba. Teikia lankytojams paslaugas. Už papildomą mokestį. Pabrėžiu, merginos gražios, puošnios (nepalyginsi su Vilniaus Sodų ar Gėlių gatvių bitutėmis). Stebėti jas buvo įdomu, bet manęs laukė darbinė rytdiena, todėl tenkinausi „peep - show“ žiūrovų statusu.
Rytas, ačiū dievams, išaušo be galvos skausmo. Išgelbėjo sutelkta valia ir alkoholis netapo mano priešu. Pusryčiaudamas susitikau vieną iš kaliningradiečių kompanionų. Paklaustas, kuo baigėsi vakarykštis „tūsas“, atsakė: „Kaip visada. Profesorius, būdamas „joks“, pareikalavo merginų: ne iš viešbučio, ne vienos, o trijų (prisimenate, minėtąsias lovas ir stulbinantį jų plotą? - štai, kam!)“.
Kas toliau? „Kai atvažiavo trys plaštakės ir joms buvo sumokėta už dvi darbo valandas, profesorius užmigo ant vienos iš jų krūtinės, taip ir nepasinaudojęs paslauga“. Stebėtinas merginų sąžiningumas! Viena iš jų, pasirodo, priėjo prie vieno iš tos pačios kompanijos ir pasiūlė papramogauti, nes juk pinigai vis tiek sumokėti. „Deja, mes visi jau buvome „jokie“ ir jėgų nebūtų užtekę net gynybai!“, - sunkiai atsiduso pašnekovas.
Dabar apie AIDS - tiems, kurie, kaip mano minėtasis profesorius, norės paįvairinti gyvenimą vietinių merginų paslaugomis, derėtų atminti, kad šiuo metu AIDS/ŽIV infekuotųjų procentas Kaliningrado srityje - didžiausias visoje Rusijoje.
Jūsų dėmesiui - paskutinis įdomus nuotykis, nutikęs dėl mano išsiblaškymo. Išvažiuodamas palikau savo mobilųjį telefoną viešbučio kambaryje. Menka bėda, pagalvojau, grįšiu sutvarkęs paskutinius komandiruotės reikalus ir pasiimsiu. Kad taip būtų! Kambarinė jį atidavė portjė. Jis, palaikydamas nepriekaištingą viešbučio įvaizdį, ėmė skambinti į Lietuvą visiems telefono atmintyje saugomiems abonentams, paskelbdamas, kad palikau aparatą numeryje. Paskambino gal dešimčiai, įskaitant ir mano mamą. Įdomu, kaip jie galėjo man apie tai pranešti, jei aš - be telefono?! Gaila, nebėra balandžių pašto. Istorija nutyli, kokia galėjo būti to mėnesio sąskaita už pokalbius, jei ne išsikrovusi baterija! Telefonas grįžo teisėtam savininkui tuo metu, kai laukė kelionė gimtąja kryptimi. Buvo vakaras...
Visur gerai, bet namuose - geriausia. Kaip dažnai mes nevertiname to, ką turime!
Autoriaus nuotraukos
Genrichas Puško: Kaliningradas dieną (2) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_16011$z_273434)
Genrichas Puško: Kelionė į Kaliningradą (1) (http://www.omni.lt/?i$9359_16011$z_273091)
