Aš myliu Pugačiovą. Įkvėpė “Omni laiko” straipsnių pavadinimai: aš myliu Rusiją, Ameriką, Ukrainą? Aš ne Kristoforas Kolumbas ir ne Amerigo Vespucci. O aš savo neatradau. Nesuradau. Ukraina stovės ir be mano meilės Kijevo Kreščiatikiui, o mylimų žydų “mamų” jau nebeliko…
O Aločką myliu. Ir net tik kaip Rusijos simbolį. Ji kaip Edith Piaf prancūzams, Marilyn Monroe - amerikiečiams. Marlene Dietrich… Jie visi pasaulio. Tik ji - gyva.
Stanislovas Lemas, lenkų fantastas-filosofas, “Soliaryje” (pamenat Tarkovskio genialųjį filmą?) rašė: “Meilė yra tai, ką bijai prarasti”. Aš bijau ją (Alą) prarasti.
Kaip galima prarasti tai, ko neturėjai? (Pavydėjau Kirkorovui - juokauju.) Bet atsakysiu: turėjau ir turėsiu dainas. Ne visada gal mylimos, tikusios, tinkamos pagal nuotaiką. Kartais ji galėjo paišdykauti (pavyzdžiui, dainuodama vaikams, o vaikams dainuoti, manau, ne taip ir lengva), per tekstus nagrinėdama socialinius realybės aspektus (“Brosj sigaretu”, “Devočka second-hand”, “Madam Broškina”).
Bet greit Naujieji metai. Trisdešimt metų girdžiu jos balsą. Ir žiūriu tą naujametį filmą apie likimo ironiją, kur Barbaros Brylskos lūpomis dainavo Ala (nors filmo titruose jos vardas net nebuvo paminėtas). Tariverdievo dainos - šedevrai…“Mne nravitsia…” Tai Marinos Cvetajevos, uždraustos poetės (tais laikais buvo išleista tik vienintelė jos knyga “Mano Puškinas”), eilės. O kaip sudainuota! Ir kodėl žmogus nebijojo dainuoti uždraustų poetų eilių?
Osipas Mandelštamas. Ji pakeitė žodžius “Peterburgas” į “Leningradas” ir… talentingas tragiško likimo poetas tapo žinomas masiniam poezijos skaitytojui. O kas tais laikais galėjo paminėti Dievą, “Budintį angelą”, savaip perdainuoti Vysockio “Beda”?
Senais laikais buvo anekdotas: “Didžioji tarybinė enciklopedija. XXI amžius. Leonidas Brežnevas. Smulkus politinis veikėjas Alos Pugačiovos epochoje”. Tada tas anekdotas skambėjo keistokai. Nieks iš mūsų net įsivaizduoti negalėjo, kad tokia totalitarinė imperija kada nors žlugs. Bet liaudies tautosaka, taigi ir anekdotai, visada tiesūs. Jos (Alos) gyvenimas - tai daugeliui iš mano kartos arba mano pažįstamų laisvės, nuoširdumo ir meilės pamokos nuo pačios vaikystės. Tai ji pirma dainavo apie savo meilę. Ne masinę, o apie savo - išgyventą. Ir kaip saulės zuikutis šoko dainuodama “Vsio mogut karali” Sopoto festivalyje. Galima likti laisvam bet kuriame režime. Ir tos pamokos, manau, nepraėjo veltui. Turėjau gerą mokytoją, kuri myli.
Faktai: daina apie milijoną rožių tapo Japonijos “liaudies daina”, Ala - mėgstamiausia Šiaurės Korėjos lyderio dainininkė, pirma iš tarybinių dainavo “Carnegi Hall” (jį, beje, atidarė pats Petras Čaikovskis), Paryžiaus “Olimpija”, Romos “Olimpikas”, pirma iš Tarybų Sąjungos turėjo auksinius diskus Vakaruose, draugystė su nuo AIDS mirusiu švedų prodiuseriu Jakobu Dalino…
Tam kartui tiek. Likite sveiki.
