Prieš kelerius metus į užtarnautą poilsį išėjusi daržininkystės mėgėja Genovaitė Kudrevičienė nekantraudama laukia šiltesnių orų. Tada kasdien ji dviračiu lekia į už trejeto kilometrų nuo namų – Kauno r. Akademijos gyvenvietės – esantį savo daržą, kur augina Lietuvoje neregėtas daržoves, tuo stebindama kaimyninių sklypelių šeimininkus.
Sėklos iš viso pasaulio
G.Kudrevičienė – buvusi ilgametė Aleksandro Stulginskio universiteto vienos mokslinių laboratorijų vadovė. Tad gal ir nieko keisto, kad senjorės statusą įgijusi agronomė savo laiką ir žinias skiria visą gyvenimą mėgtai veiklai.
Dar vienas pašnekovės pomėgis – kelionės, iš kurių ji visada stengiasi grįžti su viena kita „užsieniete“ sėkla drabužio kišenėje. Prašo sėklų parvežti ir į užsienį vykstančių bičiulių, keičiasi jomis su feisbuke paskyrą susikūrusiais vienminčiais daržininkais. Genovaitės užsakymu sėklų atsiunčia ir Jungtinėje Karalystėje gyvenanti dukra.
O kartais neregėtų daržovių svogūnėliai iš Londono atkeliauja mikroautobusu. Visas šis įvairiais būdais įgytas turtas galiausiai nugula G.Kudrevičienės lysvėse ar šiltnamyje, stebindamas aplinkinius, o neretai ir pačią šeimininkę. Pirmą sezoną auginamas daržoves pašnekovė atidžiai stebi ir užsirašo, kaip jos prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų, kaip sėkmingai derlius išsilaikė per žiemą. Šiuose užrašuose – daugiaženkliai skaičiai Genovaitės augintų augalų pavadinimų. Didžiausia jos silpnybė – moliūgai, kurių yra išbandžiusi net 150 skirtingų rūšių bei veislių ir pelniusi ne vieną apdovanojimą rudens gėrybių parodose.
Moliūgai užbūrė
„Moliūginių daržovių spalvos, įvairovė užburiantys. Jų šeimoje yra apie 90 genčių ir maždaug 700 rūšių. Iš jų maistui daugiausia vartojami arbūzai, agurkai, karnišonai, melionai, ilgmoliūgiai, patisonai, aguročiai, cukinijos, didieji, muskatiniai ir paprastieji moliūgai“, – vardija pašnekovė. Tad keliaudama po užsienio šalis ji stengiasi pakliūti į turgų, nusipirkti ten griežinį nematyto moliūginio vaisiaus ir išsirinkti sėklas.
Jau aštuoneri metai G.Kudrevičienė augina citrininius agurkus, kuriuos ji vadina vienu didžiausių savo atradimų. „Darže nusiskynęs tokį agurką ir pavalgai, ir atsigeri. Jie traškūs, gaivūs – rusai šiuos agurkus, matyt, neatsitiktinai vadina krištoliniais obuoliais. Citrininių agurkų kilmės šalis – Indija, tad jie šilumamėgiai augalai, gausiausiai dera šiltnamyje, bet sėkmingai auga ir lysvėje. Yra tik viena bėda – citrininiai agurkai apvalūs, todėl konservuojant stiklainyje užima daug vietos“, – su šypsena pasakoja pašnekovė. Ji prisipažįsta, kad kartais ją patraukia moliūginės daržovės pavadinimas, kartais – išvaizda. Taip G.Kudrevičienės darže atsirado į moters krūtis panašių moliūgų, kurių sėklų gavo iš Kinijos, baltut baltutėlių „sniego žmonių“ – pastarųjų sėklų parsisiuntė iš Jungtinės Karalystės, spagetinių cukinijų, kurių vidų galima kabinti šaukštu tarsi makaronus be glitimo.
Vienais metais Genovaitė augino net moliūginių genties atstovą Goia, iš išorės panašų į gausiai rauplėtą agurką. Šios daržovės dar vadinamos samurajų agurkais. Mat juose itin daug mineralinių medžiagų, teikiančių energijos. Deja, dėl mineralų gausos samurajų agurkai kartūs. „Tris jų sėklytes, panašias į riešutėlius, man atvežė iš Japonijos. Sudaiginau ir pasodinau šiltnamyje. Vėliau nuotraukas nusiunčiau dovanotojui japonui, mat šis netikėjo, kad svetur samurajus užaugs. O aš iš vienos sėklos gavau net 11 vaisių“, – džiaugiasi pašnekovė.
Dar vienas itin egzotiškas jos augintas dygliuotas gražuolis – raguotasis melionas (Cucumis metuliferus). Karibų salose juose tarsi dubenėliuose patiekiami įvairūs patiekalai.
„Aliejinių moliūgų, dažnai vadinamų Štirijos moliūgais, sėklos neturi lukšto arba jis plonas ir peršviečiamas. Būtent tokias, tamsiai žalias, perkame prekybos centruose ir tikriausiai įsivaizduojame, kad kažkoks geras žmogus sėklas išlukšteno iš storų baltų lukštų. Iš tiesų to daryti nereikia, nes šis pakitimas atsirado dėl natūralios sėklų išorės mutacijos“, – aiškina pašnekovė ir prisipažįsta, kad itin daug gerų emocijų jai sukėlė moliūgai, išaugę iš Kuboje įsigytų sėklų. Vienas jų buvo panašus į ragą, kitas – ilgmoliūgis Birthouse Bottle – į ąsotį lenktu kaklu.
„Ilgasis būtų augęs tiesus, bet, kelyje sutikęs kliūčių, įgijo sudėtingą formą. Tai žinant, šį ilgmoliūgį galima netgi specialiai formuoti. Rašoma, kad galima jo dar augančio atsipjauti ir vartoti maistui, o jis augs toliau. Mėginau taip padaryti, bet mūsų klimato sąlygomis daržovė sunkiai užsigydo žaizdą. Išdžiovintas šis moliūgas barška kaip muzikos instrumentas. Kuboje iš jų gaminami indai vandeniui laikyti. Įdomu ir tai, kad dieną šių moliūgų žiedai balti, o naktį – geltoni. Taip yra turbūt dėl to, kad žiedus geriau matytų juos apdulkinantys drugeliai“, – pastebėjimais dalijasi G.Kudrevičienė.
Genovaitė yra sėkmingai auginusi ir puikaus skonio lietuviškų veislių Sniegė ir Kieminta moliūginius vaisius – arbūzus. „Belieka apgailestauti, kad šviesaus atminimo šių veislių kūrėjas Konstantinas Nedzveckas nespėjo jų sertifikuoti, todėl lietuviškų arbūzų sėklų parduotuvėje nenusipirksi. O skonis jų tikrai puikus“, – teigia pašnekovė.
Sezono hitas
G.Kudrevičienės darže vasaromis veši ne tik neeiliniai moliūgai, bet ir kitos neįprastos daržovės. Daugelio įsivaizduojančiųjų, kad tai tik pašarinė kultūra, nuostabai, Genovaitė lysvėse augina kukurūzus, kurių vaisiai yra ne tik įprastos geltonos, bet ir juodos spalvos. Jos teigimu, žiemą iš šaldiklio išimti baltymingi kukurūzai yra puikus mėsos pakaitalas. Tiek kukurūzų, tiek žirnių sėklų daržininkė parsisiunčia iš Jungtinės Karalystės, nes, sako, iš tokių išaugintas derlius skanesnis.
Dar G.Kudrevičienės darže auga visų įmanomų spalvų morkos ir burokėliai. Pastarųjų turi netgi visiškai šviesių, išore primenančių pašarinius runkelius, tačiau pasižyminčių puikiu skoniu. „Skirtinga spalva signalizuoja, kad daržovėse esama ir skirtingų žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Tik bėda, kad spalvoti šakniavaisiai išsilaiko vos iki Naujųjų metų, todėl juos tenka blanširuoti ir laikyti šaldiklyje“, – patirtimi dalijasi daržininkė.
Dar vienas šeimininkės pasididžiavimas – drambliniai česnakai, kurių galvutės užauga iki pusės kilogramo svorio. Jų lapai kaip tulpių, skoniu primena porus, o aromatas – aštrus česnakinis.
Močiutės darže mėgstančio apsilankyti anūko Ugniaus džiaugsmui Genovaitė augina įvairių veislių žemuogių ir braškių, tarp kurių ir baltos spalvos ananasinės braškės – kai uogos sunoksta, parausta tik jų išorėje esančios sėklytės.
Atskirą karalystę darže užima prieskoniniai augalai. Vien mėtų čia dešimtis skirtingų rūšių. Šeimininkės pačios mėgstamiausios – itin aromatingos šveicariškos mėtos. Netrukus Genovaitė pasisės ir Lietuvoje naujos rūšies itališkų Toskanos bazilikų – jų lapai turėtų išaugti net iki delno dydžio. Pašnekovė juokauja, kad egzotiškų arbatų jai pirkti netenka. Štai neseniai gavusi lauktuvių iš Indijos pakelį arbatžolių jau išsistudijavo jų sudėtį ir ketina visų sudedamųjų dalių išsiauginti pati.
Šiuo metu daržininkė turi vienintelį rūpestį – kur įsigyti rašalo mėlynumo spalvos bulvių. Penkių skirtingų rūšių violetines ji sėkmingai augina jau keleri metai. „Jos dera puikiai, tik sėklą tenka prieš sodinant į dirvą sudaiginti dėžutėse ir sulaukti, kol išlįs mažų rožyčių žiedukus primenantys daigeliai. Iš tiesų mums įprastos baltos ir gelsvos bulvės yra selekcininkų darbo rezultatas – kadaise visos bulvės buvo įvairiaspalvės. Jos ir yra tikroji antioksidantų „bomba“, pastaraisiais metais tampanti daržininkų hitu ir mokslininkų, dirbančių onkologijos srityje, atradimu“, – pasakoja naujų žinių apie daržovių galią žmogaus sveikatai nuolat ieškanti G.Kudrevičienė.
Laura Žemaitienė
