Premjeras Algirdas Butkevičius į Seimo rinkimus Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) vedė ir 2012 m. Šiemet jis buvo ir vėl išrinktas sąrašo lyderiu. Tuo metu Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) 2012 m. Seimo rinkimų sąrašo lyderiu buvo tuometinis partijos pirmininkas Andrius Kubilius, tačiau pernai jis pranešė nekandidatuosiantis į partijos pirmininko poziciją. Ją užėmė Gabrielius Landsbergis, kuris atsisakė Europos Parlamentaro mandato ir nutarė vesti konservatorius į rinkimus.
TS-LKD ir LSDP – vienintelės didžiosios politinės partijos šalyje, kurių vadovai ketina patys dalyvauti Seimo rinkimuose, būdami savo kandidatų sąrašo lyderiais.
Tuo metu net 5 kitų didžiųjų partijų – Darbo partijos, partijos „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – pirmininkai į Seimo rinkimus nesiveržia, palikdami sąrašo lyderio funkcijas kitiems bendražygiams.
Nauja tvarka verčia neapgaudinėti rinkėjų
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas L. Bielinis pažymėjo, kad partijų pirmininkų nedalyvavimas Seimo rinkimuose dalį rinkėjų, kurie laukia politinių lyderių, gali nuvilti.
„Dalis rinkėjų, ypač tie, kurie balsuoja inertiškai, vadovaudamiesi daugiau atsitiktinėmis emocijomis arba netikėtu sprendimu, jiems ryškaus lyderio partijos sąraše reikia ir partijos lyderis turi savimi simbolizuoti visą partinę ideologinę kryptį. Bet šiandien mes matome, kad tokių lyderių praktiškai nėra. Pasižiūrėkime, kokie lyderiai partijose veda sąrašus ir mes matome, kad išsiskiria praktiškai tiktai konservatoriai ir socialdemokratai“, – portalui tv3.lt aiškino L. Bielinis.
Tuo metu politologas Algis Krupavičius tikino, kad partijų vadovų nesiveržimo į rinkimus tendenciją nulėmė keli veiksniai. Anot pašnekovo, lyderiai pasveria, ar potencialūs postai po Seimo rinkimų jiems yra patrauklūs. Be to, kortas sujaukė ir nauja įstatymo pataisa, kuri neleidžia iš esmė apgaudinėti rinkėjų.
„Kai partijų lyderiai nedalyvauja Seimo rinkimuose ir nėra sąrašo vedliai, tai rodo Seimo rinkimų vertės mažėjimo atspindį. Antras dalykas yra tas, kad lyderiai pradeda rinktis prioritetus ir tampa labiau atskaitingi rinkėjams: jeigu turi vieną postą ir jis, pagal įtaką ir svorį, pranašesnis negu tas, kurį gali gauti po rinkimų, tai lieki tame poste.
Manyčiau yra priimta gera įstatymo pataisa, kai bet kuris kandidatas, išrinktas į Seimą, turėtų atsisakyti jau užimamo posto, koks jis bebūtų svarbus. Dėl to šiuose dar prasidėsiančiuose Seimo rinkimuose sumažėjo sėdinčių arba bandančių atsisėsti ant dviejų kėdžių iš karto politikų. Jeigu nebūtų tokios pataisos, tai, matyt, būtume išvydę visą plejadą merų, kurie išrinkti tiesiogiai, bet dalyvautų Seimo rinkimuose, nors neketintų užimti postų po rinkimų.
Lygiai taip pat ir Europos parlamento nariai: dalis jų turi pakankamą svorį Lietuvos politikoje ir galėtų pritraukti rinkėjų balsų, bet negali dalyvauti rinkimuose dėl įstatymų pasikeitimų ir negali savotiškai manipuliuoti rinkėjų balsais, negali, sakyčiau, apgauti rinkėjų“, – akcentavo politologas.
Pasiliko Briuselyje
2015 m. netikėtai iš partijos „Tvarka ir teisingumas“ pasitraukęs Valentinas Mazuronis tapo naujuoju Darbo partijos vadovu. Ilgai dvejojęs Europos Parlamente (EP) dirbantis V. Mazuronis galiausiai pareiškė nevesiantis „darbiečių“ į Seimo rinkimus. Darbo partijos kandidatų į Seimą sąrašo lyderiu išrinktas „darbiečių“ frakcijos Seime seniūnas Kęstutis Daukšys.
Pats V. Mazuronis, argumentuodamas savo sprendimą, teigė nenorintis „mėtytis nuo vieno parlamento prie kito“ ir nori gerbti rinkėjų, kurie jam suteikė EP mandatą, valią. Tiesa, „darbiečių“ vadovas neatmetė galimybės grįžti į nacionalinę politiką, jei Darbo partija formuotų valdančiąją koaliciją po rinkimų.
L. Bielinio įsitikinimu, V. Mazuronis nesiveržti į Seimo rinkimus nutarė ne tik dėl solidaus EP portfelio.
„V. Mazuronis galėjo pasielgti kaip G. Landsbergis, bet, ko gero, aš manau, iš vienos pusės, ne visi V. Mazuronį Darbo partijoje traktuoja kaip lyderį, yra daug juo abejojančių.
Antra, pačiam V. Mazuroniui akivaizdu, kad buvimas partijos sąrašo lyderiu nėra ta patogi ir gera politinė pozicija, lyginant su dabar užimama, tai yra europarlamentaro, kur šilta, ramu ir autoritetas nemenkas“, – pabrėžė L. Bielinis.
Politologas A. Krupavičius tai pat svarstė, jog V. Mazuronis, suprasdamas, kad „darbiečių“ situacija po Seimo rinkimų gali būti labai neaiški, verčiau nutarė likti saugiam EP.
„Lyginant G. Landsbergį su V. Mazuroniu, tai „darbietis“ žvelgia į politinę perspektyvą po Seimo rinkimų. Ar Darbo partija bus valdančiojoje koalicijoje, nėra aišku, niekas jokių garantijų duoti negali. Gali atsitikti taip, kad Darbo partijos lyderis V. Mazuronis bus iš esmės eilinis Seimo narys be didesnių galių“, – atkreipė dėmesį A. Krupavičius.
Planus sugriovė garsusis skandalas
Savo buvusį partijos pirmininką ir sąrašo į Seimą lyderį Eligijų Masiulį Liberalų sąjūdis neabejotinai matė ne tik kaip nepakeičiamą vėliavnešį parlamento rinkimuose, bet ir kaip potencialų kandidatą į ministrus pirmininkus po rinkimų. Vis dėlto, visus planus sujaukė šiemet kilęs galimos politinės korupcijos skandalas, kai teisėsauga pričiupo E. Masiulį dėl galimo 106 tūkst. Eur vertės kyšio paėmimo iš koncerno „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kurlianskio už koncernui palankius sprendimus.
E. Masiuliui pasitraukus ir iš Seimo, ir iš partijos vadovo posto, liberalai savo naujuoju pirmininku išsirinko dabartinį Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, o vesti partijos sąrašą į rinkimus patikėjo parlamentarui Eugenijui Gentvilui.
Politologo A. Krupavičiaus teigimu, neabejotinai E. Masiulio skandalas gerokai pakoregavo liberalų Seimo rinkimų viziją ir jiems reikėjo persigrupuoti, tačiau, panašu, kad partijai to iki galo padaryti taip ir nepavyko.
„Apskritai neaišku, ar R. Šimašiui reikėjo varžytis dėl lyderio posto, žinant, kad jis negalės dalyvauti parlamento rinkimuose. Scenarijų galėjo būti įvairių. Jeigu buvo projektuojama, kad E. Gentvilas bus liberalų sąrašo pirmoji figūra Seimo rinkimuose, tai galbūt pereinamajam laikotarpiui galėjo būti ir lyderio vėliava atiduota į E. Gentvilo rankas.
Dabar tokia situacija atrodo labai dviprasmiškai, kai vienas žmogus yra partijos pirmininkas, o kitas veda partiją į Seimo rinkimus. Tas vaidmenų padalijimas nėra geras dalykas, formuojama neaiški žinia liberalų rinkėjams“, – kritikavo politologas.
Nesibaigianti kankinio istorija
Europarlamentaras Rolandas Paksas partijai „Tvarka ir teisingumas“ vadovauja ilgiau nei dešimtmetį ir neslepia noro grįžti į nacionalinę politiką, tačiau po 2004 m. apkaltos, kai politikas buvo pašalintas iš prezidento posto, dalyvauti rinkimuose jam vis dar neleidžia Lietuvos įstatymai. „Tvarkiečiai“ savo ruožtu nutarė, kad, partijos vadovui negalint savo bendraminčių sąrašo vesti į rinkimus, šią funkciją perims partijos rinkimų štabo vadovas Remigijus Žemaitaitis.
L. Bielinio manymu, šiuo metu partijai „Tvarka ir teisingumas“, kurios vadovui R. Paksui dalyvauti Seimo rinkimuose neleidžia įstatymai, virš kurios yra pakibę įtarimai prekyba poveikiu ir pinigų plovimu, tiesiog mėgina susitvarkyti su vidinėmis problemomis, per daug negalvojant apie partijos kandidatų į Seimą sąrašo lyderį.
„Nepriklausomai nuo to, kokie yra reitingai ir kiek procentų jiems žadama prieš rinkimus, mes akivaizdžiai matome šios partijos problemas, mes matome, kad viduje partijos egzistuoja labai stiprus pasimetimas, mes matome, kad realusis lyderis R. Paksas yra pasitraukęs arba pakilęs tiek virš debesų, kad nei jis mato partiją, nei partija mato jį.
Sąrašo priekyje tiesiog statomas tas žmogus, kuris pasiryžta juo būti. Aš manyčiau, kad tai yra savotiškos partijos konvulsijos prieš šios struktūros pabaigą“, – komentavo L. Bielinis.
Rinkėjų numylėtinį išstūmė į priekį
LVŽS ilgai konstravusi ir slėpusi savo Seimo rinkimų planus pranešė, kad į partiją prisiviliojo dar prieš pusmetį vienu populiariausių politikų tituluotą buvusį vidaus reikalų ministrą ir policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį, kuriam ir skyrė partijos sąrašo vedlio vietą. Tuo metu LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis pasitraukė į antrąją sąrašo poziciją.
Politologas L. Bielinis neabejojo, kad R. Karbauskis S. Skverneliui sąrašo lyderio vietą užleido dėl buvusio ministro populiarumo.
„Aš manyčiau, kad svarbiausia priežastis yra S. Skvernelio populiarumas, kuris ypač buvo ryškus prieš pusę metų. Tai, ko gero, nulėmė tokį sprendimą. Manyta greičiausiai buvo paprastai: jeigu S. Skvernelis yra populiarus ir visi jį žino, tai savaime aišku, kad jis, būdamas partijos sąrašo priekyje, tą partijos žinomumą irgi padidins. Ir iš tikrųjų taip nutiko“, – kalbėdamas apie LVŽS populiarumą dėstė L. Bielinis.
Tuo metu A. Krupavičius atkreipė dėmesį ir į tai, kad R. Karbauskio sprendimas pačiam nevadovauti LVŽS kandidatų į Seimą sąrašui galėjo lemti ir tam tikri pragmatiški paskaičiavimai bei galimas vaidemenų pasidalijimas po parlamento rinkimų.
„Svarbi yra S. Skvernelio patirtis vykdomoje valdžioje. Jeigu žvelgtume į porinkiminę situaciją, tai praktiškai LVŽS vienaip ar kitaip pretenduoja būti bet kokio spalvos valdančios koalicijos dalimi ir pretenduoja į rimtus postus, įskaitant ir ministro pirmininko, ir Seimo pirmininko. Taigi, ypatingai gerai susiklosčius aplinkybėms, į ministro pirmininko postą labiausiai pagal savo patirtį tiktų S. Skvernelis. R. Karbauskiui liktų postas Seime, juolab, kad jis jau yra buvęs Seimo pirmininko pavaduotoju.
Antras dalykas, yra tam tikrų išskaičiavimų, nes vienaip ar kitaip LVŽS atsiveda maždaug apie pusę nepartinių kandidatų į Seimą ir visais atvejais naujose arba stipriai atsinaujinusiose partijose išcentrinės tendencijos būna stiprios, tai yra parlamento nariai arba dalis jų yra linkę keisti frakcijas, tai norint užtikrinti frakcijos darną, reikia, kad parlamente būtų stiprus lyderis. Manau, kad R. Karbauskis renkasi tokį scenarijų, kad liktų parlamente ir galėtų užtikrinti drausmę ir vienybę didesnėje LVŽS frakcijoje“, – įžvalgomis dalijosi politologas.
Nori išgelbėti nuo neigiamo įvaizdžio
LLRA-KŠS – dar viena partija, kurios pirmininkas, nutarė pasilikti EP ir nedalyvauti Seimo rinkimuose. Iki šiol neatsiejamu partijos veidu ir rinkimų vedliu buvęs Valdemaras Tomaševskis 2016 m. parlamento rinkimuose LLRA-KŠS sąrašo lyderio poziciją perdavė partijos Seime frakcijos seniūnei Ritai Tamašunienei. Pats V. Tomaševskis pranešė, kad, nors ir nedalyvaus parlamento rinkimuose, LLRA-KŠS diriguos iš partijos rinkimų štabo vadovo kėdės.
Politologas L. Bielinis tikino, kad, viena vertus, V. Tomaševskį galėjo labiau sugundyti užimama pozicija EP negu neaiškus postas po Seimo rinkimų. Vis dėlto, pašnekovo teigimu, LLRA-KŠS pirmininkas į parlamento rinkimus galėjo nesiveržti ir dėl kitų priežasčių.
„Kitas motyvas, kuris, ko gero, gali stiprus – V. Tomaševskio atžvilgiu matome aktyvią kritiką Lietuvos informaciniame ir politiniame lauke, taigi jis tokiu būdu nori apsaugoti ir save, ir partiją nuo tos kritikos, kuri nukreipta tiesiogiai į jį“, – atkreipė dėmesį politikos ekspertas.
