Stebint Seimo ir generalinio prokuro Dariaus Valio ginčą dėl parlamentarės Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės naikinimo, kyla klausimas, ar išvis yra reikalinga tokia konstitucinė nuostata kaip Seimo nario imunitetas, jei ji gali būti panaikinta argumentuojant kaltintojo mįslinga pozicija: „paslaptis“? Iškyla Tarakono ir Žvėrinčiaus analogija.
Paslaptys pagal paskirtį
Kai 2006 metais Baltarusijoje Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas iškrito ne tik pro langą, bet ir mūsų paslapčių sargams bei teisėsaugai ant galvų – prabilta apie 12 neva labai svarbių žvalgybos pažymų. Metai bėgo, kadencijos keitėsi – paslaptis liko paslaptimi ir mažai kas beprisimena, kad Seimas gavo skuduru per veidą nuo niekieno nerinkto galios centro. Deja, Seimo skruostai ištvermingi ir viską gerai sugeria keičiantis koalicijoms. Paklausti parlamentarai – tiek konservatorių, tiek socialdemokratų, tiek teisingų, tvarkingų, darbingų ir visokių ten kitokių – lemena maždaug tą patį: girdi, visi jau maždaug žino, kas ten parašyta, tai kam skelbti. Žinoma, verčiau saugoti ir slėpti arba savo pačių blefą, kai būdamas opozicijoje sieki viešumo, arba savo pačių kolaboravimą su niekšybėmis, mainais į ... kažką.
„Baisios paslaptys“ lieka baisiomis paslaptimis, tačiau atsiranda naujų. N. Venckienės, kad ir kaip kas ją vertintų, atvejis yra įdomus tuo, kad visokiems ten tau tautos išrinktiesiems pasakoma: mes jums papasakosime apie tai, ko nesakysime, o jei jūs tai pamatysite – žlugs teisinės valstybės pamatai. Klausimą, kas būtų, jei VSD ir prokurorai nebūtų leidę viešai transliuoti nušalintojo prezidento Rolando Pakso „santykiavimo“ su borisovais ir kitais personažais, atsiimu. Jis juk turbūt yra politiškai nekorektiškas...
Garsųjį Garliavos šturmą gyvai transliavo televizijos ir interneto portalai, komentavo kas tik netingėjo. Nelaimės ištiktos mergaitės asmenvardžius, amžių ir net pomėgius irgi faktiškai žino visi, kas nori žinoti. Nesakau, kad tai gerai, bet tokia yra tikrovė, su kuria galima ginčytis ne daugiau nei su sertifikuotu alkotesteriu. O štai visai nedidelis įrašas, kuriame užfiksuoti Klonio gatvės namo viduje 2012 metų gegužės 17 dieną mergaitės paėmimo metu vykę įvykiai, yra jau, girdi, toks kenksmingas ir išduos tokius netikėtus siaubus, kad prokurorai rašo:
„Prokuroro sprendimas grindžiamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis ir teismų suformuota praktika, kad draudimas skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis apie nepilnamečius nukentėjusiuosius yra absoliutus (BPK 177 str. 1 d.). Išimčių Seimo komisijoms ar visam Seimui įstatyme nenumatyta, todėl prokuroras neturi teisės priimti akivaizdžiai įstatymui prieštaraujančio, žalą nepilnamečio asmens interesams darančio sprendimo ir kartu prisiimti atsakomybės už galimas tokio sprendimo pasekmes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymus prokuroro proceso veiksmus ir sprendimus proceso dalyviai (nukentėjusieji, įtariamieji, civiliniai ieškovai ir atsakovai) gali skųsti aukštesniajam prokurorui ir teismui.
Prokurorai yra pateikę Seimo komisijai visus prašytus ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie neprieštarauja įstatymų saugomiems vaiko interesams. Tarp tokių duomenų yra ir prašomo vaizdo įrašo aprašas.“
Tarakonas prieš bedančius
Visiškai atsiribojant nuo N. Venckienės kaltės klausimo, lieka neaišku, kas būtent slepiama kokiais RACIONALIAIS pagrindais? Teisei, jei priklauptų prieš sveiką protą, norėtųsi pakuždėti šiokius tokius variantus. Vienas iš dviejų – arba aprašas kaip nors netikslus ir patį įrašą bijoma parodyti, arba tai yra galios žaidimas ir atitinkama pozicija – Seimą laikyti zoologijos sodu, o jo gyventojus šerti tik atitinkamų dietologų sutvarkyta produkcija. Kartais palaikant pusbadžiu (tegul ir informaciniu), kad būtų sukalbamesnis. Pabadavę suvalgys vienas kitą. Šiandien N. Venckienę, rytoj dar ką nors.
Generalinis prokuroras Darius Valys tokiu atveju savaip primena eiliuotoje Kornelijaus Čiukovskio pasakoje apsireiškusį Tarakoną, išdidžiai besistaipantį prieš dramblius, liūtus ir raganosius bei reikalaujantį, kad šie jam šertų savo jauniklius. Baigtis vabalėlio, pagal siužetą, liūdna, tačiau veiksmas įtemptas ir smagus.
„Tarakoną“ rašau didžiąja raide, nes tokia beprotiška drąsa ir pasipūtimu apsireiškiančios ypatos vertos tikros pagarbos ir įtraukimo į enciklopedijas bei literatūros sąvadus. Savo didybės ir argumentacijos logikos drąsiu kvailumu tiek jis, tiek jo parapijos darbininkai tikrai yra labai įstabūs. Belieka spėlioti, ar atsiras bent koks nors apydrąsis žvirblis, kuris tą „baidyklę“ sules (taip buvo pasakoje) ir pabaigs šitą nesąmonę visuotine švente. Mat pasakoje žvirblio dėka paaiškėjo trumpalaikės Tarakono valstybės paslaptis – jis mirtingas. Kol kas žvirblio nėra, o įsibaiminę politiniai plėšrūnai virpa sukrovę dantų ir ilčių protezus į lentynas, nes... kažkuris gal žino apie Tarakonyno turimą įrašą, kaip nelegaliai pjovė avį, vogė vištą arba pridergė į batą kokio politinio ar verslinio didiko atžalai.
Naivoka būtų vertinti Seimo ir prokurorų ginčą dėl argumentų pateikimo vien reitingais, tačiau neseniai išrinktos tautos atstovybės orumas reikalautų pasiųsti Tarakonyną saugoti paslapčių (Seime yra asmenų oficialiai turinčių teisę dirbti su slapta informacija), jei jos tokios baisios ir vertingos. Ir negaišinti laiko pasakojimais apie tai, ko negali parodyti arba rišliai pasakyti. Partiniai interesai čia neturėtų būti svarbūs, nes parlamentarizmas yra labai įvairus ir permainingas, o Tarakonų atsiras visada.
p.s. Virkaujantiems dėl svertų neturėjimo Seimo nariams galima priminti, kad pastatų su įstrižais ar rombiniais langais biudžetą tvirtina visgi jie. O tai reiškia ir galimybę įsijautusius veikėjus sodinti ant dviračių.
