Geležinkelių istorija – ne pro stiklą
Dabar, kai traukiniais patogiai galime nuvažiuoti į atokiausius mūsų šalies kampelius, sunku įsivaizduoti, kaip prieš pusantro šimto, šimtą ar pusšimtį metų atrodė keleivinis vagonas, stoties peronas ar įrankiai, kuriuos naudojo geležinkelininkai.
Tačiau yra vieta, kurioje galime trumpam sugrįžti į praeitį ir susipažinti su geležinkelio istorija. Tai – šių metų svetingiausias muziejus Vilniaus mieste. Geležinkelių muziejus šį įvertinimą pelnė lankytojų dėka. Muziejuje daugelį eksponatų galima liesti. Lankytojai komposteriu, kuriam – daugiau nei pusšimtis metų, gali pažymėti simbolinį „muziejaus bilietą“. Norintys sužinoti, kaip buvo verdamas vanduo arbatai keleiviniame traukinyje, gali patyrinėti didžiulį virdulį, titanu vadinamą. O tam, kuris per edukacinę programą nuspręs pabūti stoties budėtoju, teks paskambinti senuoju stoties varpu. Taip varpas skambėdavo kiekvienoje stotyje – išlydėdamas traukinį budėtojas skambindavo juo tris kartus.
„Lankytojai, ypač vaikai, noriai spaudžia raudoną mygtuką pasisveikindami su muziejumi. O kai jį spusteli, tolumoje suūkia garvežys“, – sako Geležinkelių muziejaus vedėja Vitalija Lapėnienė.
Pasak jos, čia galima net „padirbėti“ su senoviniais įrankiais. „Štai ir šiandien vaikai ekskursijos metu „išmėgino“ grąžtus, pjūklus, bėgių pjovimo stakles. Kai kuriems iš įrankių – beveik 100 metų“, – pasakoja V. Lapėnienė.
Nuo generolo uniformos iki laisvės kovų dalyvio lagamino
Muziejus, kurio sumanytojas buvo tuometis Pabaltijo geležinkelio apygardos viršininkas Georgijus Žemaitis, įkurtas beveik prieš 50 metų. Iš pradžių glaudęsis nedideliame kambarėlyje, vėliau kelis kartus kraustęsis į erdvesnes patalpas, jis jau 4 metus lankytojams atveria duris istoriniame Vilniaus geležinkelio stoties pastate (1861 metai). Eksponatų taip pat nuolat daugėja. Pradžioje tebuvo tarybinio laikotarpio geležinkelininkų pasižymėjimo ženklai, o didžiausia vertybė – paties įkūrėjo padovanota generolo uniforma, tačiau dabar kone visą antrąjį pastato aukštą užimančiose salėse galima pamatyti apie 900 vertingų eksponatų, o saugyklose sukauptų vertybių skaičius perkopė 10 tūkst.
Yra čia ir pirmųjų stočių nuotraukų, ir senovinių ryšio priemonių, signalinių žibintų, kitų daiktų, kurie padės suvokti, kaip buvo statomas geležinkelis, kokiais įrankiais dirbo jį tiesę ir prižiūrėję žmonės, kaip laikui bėgant keitėsi ir įrankiai, ir pats geležinkelis. Ir, žinoma, keliaujantys juo.
„Štai ekspozicijoje geležinkeliams neįprastas eksponatas – ražinė šluota. Pasirodo, viena pirmųjų geležinkelininkų profesijų buvo kelio apeivis. Prieš 150 metų jis, turėdamas tik ražinę šluotą ir plaktuką, turėdavo apeiti 8 km ilgio ruožą, nušluoti nuo jo smėlį ar sniegą ir patikrinti kelio būklę. Vėliau juos pakeitė defektoskopininkai, kurie prižiūri kelius naudodami technines priemones – defektoskopus.
Eksponatai į muziejų patenka įvairiais būdais: kai kuriuos dovanoja žmonės, didžiąją dalį gauname iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ padalinių. Visai neseniai mūsų senoviškų lagaminų kolekciją papildė du didžiuliai XIX amžiaus pabaigos lagaminai. Juos muziejui padovanojo žinoma kultūrininkė Aldona Ragevičienė. Šie lagaminai kažkada priklausė jos vyro seneliui, kovų už Lietuvos laisvę dalyviui A. Kraucevičiui“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, įsigytas daiktas ne iš karto patenka į salę. Rašytinius dokumentus reikia nukopijuoti, nes originalai keliauja į saugyklas.
Muziejaus pasididžiavimas – Lauko ekspozicija
Muziejaus Lauko ekspozicija įsikūrusi buvusių senųjų vagonų dirbtuvių vietoje, vėliau ši vieta pavadinta Skubos kelynu. Išliko keturi keliai ir dengta bagažo rampa. Ekspozicijoje gausu įvairių eksponatų: lokomotyvų, vagonų, kelio remonto mašinų, įvairių mechanizmų. „Savotišku Geležinkelių muziejaus simboliu laikomas didelis juodas garvežys. Būtent jį pirmiausia pamatai išėjęs į pirmąjį Vilniaus traukinių stoties peroną. Nuo jo prasidėjo ir šių metų pavasarį atidaryta Lauko ekspozicija. Tiesa, nei XIX amžiaus pabaigos, nei XX amžiaus pradžios garvežių neturime. Mūsiškis pagamintas 1942 metais“, – pasakoja V. Lapėnienė.
„Tai hitlerinės Vokietijos užsakymu pagamintas garvežys, skirtas kariuomenei pervežti. Tokių garvežių iš viso buvo pagaminta 547. Buvo numatyta, kad jie tarnaus 5 metus, tačiau mūsiškis atidirbo net 65-erius: po karo iš pradžių Odesoje (Ukraina), o vėliau pas mus. Šis restauruotas garvežys – garsus „aktorius“: prieš kelerius metus jį naudojo italai, filmavę „Aną Kareniną“, – tęsia daugiau kaip 40 metų „Lietuvos geležinkeliuose“ dirbantis Lauko ekspozicijos vadovas Česlovas Uziala.
„Štai dar vienas „aktorius“, nusifilmavęs lietuviškame kriminale „Vardas tamsoje“, – rodo jis žalią elektrinį traukinį. – Jis autentiškas, tokie beveik prieš 40 metų, elektrifikavus geležinkelį, važinėjo iš Vilniaus į Kauną, Trakus ir Naująją Vilnią. Šalia stovi pašto ir bagažo vagonas. Anksčiau būdavo atskiri pašto ir bagažo vagonai, o čia du viename. Stotyse į jį pro specialią angą net laišką buvo galima įmesti, o viduje – staliukas pašto darbuotojui, kuris ir rūšiuodavo laiškus. Senais laikais tokiuose vagonuose bankai net pinigus perveždavo.“
„Yra ekspozicijoje ir seno tilto per Vokės upę fragmentas, kurio visos detalės sujungtos kniedėmis, o šalia visai neseniai „nutiesta“ ryšio oro linija, sudaryta iš trijų medinių 1936–1938 metų stulpų. Dabar tokių linijų jau nebepamatysime“, – tęsia geležinkelininkas.
„Įspūdingai atrodo ir didelės dešimtainės medinės XIX amžiaus pabaigos svarstyklės, kurias bendrovės darbuotojai atvežė iš Valkininkų stoties sandėlio, vadinamo pakhauzu. Ir, žinoma, demonstracinei versijai pritaikytas „dirbantis“ 1911 metais Amerikoje pagamintas garo siurblys“, – priduria Č. Uziala.
Yra ekspozicijoje ir šilumvežis, pagamintas 1970-aisiais Ukrainoje, kurio „broliai“ ir dabar teberieda plieno bėgiais, ir vengriškas dyzelinis traukinys, savo kelionę baigęs vos prieš porą metų. Artimiausiu metu, kaip pasakoja muziejaus darbuotojai, Lauko ekspoziciją papildys kelio drožtuvas-sniego valytuvas, kurį jau restauruoja Vilniaus lokomotyvų depo Kauno cecho darbuotojai, ir krovininis garvežys, pagamintas 1937 metais. Jį restauruoja Keleivių vežimo direkcijos Keleivinių vagonų depo darbuotojai.
„Lankytojus ypač žavi vienas eksponatas. Šį pavasarį Lauko ekspozicijoje geležinkelininkai nutiesė kelias dešimtis metrų siaurojo 600 mm pločio vėžės geležinkelio, vadinamo siauruku, o ant bėgių pastatė rankinę dreziną, kurią lankytojai gali patys valdyti. Jie mielai ja važinėjasi“, – pasakoja Č. Uziala.
Susipažįstame ir mokomės žaisdami
Geležinkelių muziejus vaikus kviečia iš arti susipažinti su geležinkelininkų darbo įrankiais: juos ne tik pamatyti, bet ir paliesti. Ekskursijų bei edukacinių užsiėmimų metu vaikai žaidžia ir atlieka įvairias užduotis, kurios padeda įtvirtinti žinias.
„Muziejuje rengiamų edukacinių programų vaikams užduotys patrauklios, nenuobodžios, kūrybiškai pateiktos, o gidų pasakojimai įdomūs. Bet vaikams ypač smagu, kad galima patiems išbandyti kai kuriuos prietaisus. Ne kartą esu čia atvedusi ankstesnius savo auklėtinius, šiemet su pirmokėliais taip pat vyksime“, – mintimis dalijasi Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Deimantė Navakienė.
Buvę jos auklėtiniai, dabar jau penktokai, taip pat nepamiršo, ką matė. Pavyzdžiui, Ignei labai patiko persirengti geležinkelininko uniforma ir ieškoti tarp eksponatų daikto bei „praktiškai pabandyti, kaip veikia geležinkelio prietaisai, pavyzdžiui, komposteris“. Juditai ir Milanai įsiminė kelionė į traukinių depą, o Inetai – išvyka automotrise į oro uostą. Uosiui rūpėjo „pačiam išbandyti prietaisą, skirtą bėgiams perjungti, ir Morzės abėcėlė“, taip pat stoties maketas su važiuojančiais traukinukais, o Agniui didžiausią įspūdį padarė Lauko ekspozicija, kurioje galėjo „apžiūrėti traukinius, pabūti jų viduje, taip pat ir mašinisto kabinoje“.
O štai Vilniaus Vladislavo Sirokomlės vidurinės mokyklos trečiokų ir ketvirtokų mintys. Agnieška: „Man patiko „važiuoti traukiniu“, nes tai buvo mano pirmoji kelionė.“ Patrykas: „Labai smagu buvo, kai atlikome užduotis.“ Kotryna: „Man patiko pasakojimas apie mašinisto darbą.“ Dominyka: „Pamačiau traukinyje tikrą konduktorių.“ Eva: „Muziejuje žiūrėjome filmuką apie traukinių istoriją. Dabar žinau, kaip atrodo tikras traukinys.“
„Labai džiaugiuosi, kad yra toks muziejus. Man asmeniškai tai studentiškų laikų prisiminimai. Mokiniams, kurie čia buvo pirmą kartą, irgi buvo įdomu, ir jie jau laukia kitų užsiėmimų. Viskas puikiai organizuota“, – priduria trečiokų auklėtoja – mokytoja metodininkė Lucija Godvod.
Speciali edukacinė programa – „Aš saugus“ – skirta pradinukams, o šių metų naujovė – programa 3–5 klasių mokiniams „Geležinkelininkų profesijų pasaulyje“, kurios metu supažindinama su buvusiomis ir esamomis profesijomis. 4–6 klasių mokiniai mielai virsta pėdsekiais, sprendžia interaktyvias užduotis, o vyresnių klasių moksleiviai kviečiami į teminę ekskursiją „Geležinkelių istorijos keliu“.
„Nuo šių mokslo metų pradžios lankytojai muziejuje renka ir mėnesio eksponatą. Tai, kas patiko, ką įsidėmėjo, baigiantis ekskursijai jie pažymi specialioje lentoje. Pavyzdžiui, rugsėjį jie išrinko seną telefoną, spalį – komposterį. Šių rinkimų rezultatus skelbiame muziejaus paskyroje „Facebook“ tinkle“, – pasakoja V. Lapėnienė.
Geležinkelių muziejuje rengiamos ir įvairios parodos, o per Muziejų naktį daugelis Lauko ekspozicijoje paprastai užrakintų traukinių ir kitos galingos mašinos plačiai atveria duris lankytojams. Prasitarusi, kad kitą sezoną lankytojai kaip tik lauke pamatys naujų įspūdingų eksponatų, V. Lapėnienė sako, kad jų muziejui pasisekė, jog jis yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ dalis: „Mums nereikia vargti ieškant istorinių riedmenų ir kitų mechanizmų restauratorių. Bendrovės valdžia ir jos darbuotojai suinteresuoti muziejaus klestėjimu ir noriai padeda paruošti eksponatus.“
Paskutinis mėnesio šeštadienis – Šeimų diena
Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad šeštadieniais tėveliai su vaikučiais noriai lankosi muziejuje. „Pas mus vaikai gali ir dainelę sudainuoti, ir filmukų pasižiūrėti, ir įvairiose rungtyse savo sugebėjimus išbandyti. Atsižvelgdami į vaiko amžių pasiūlome išradingą programą“, – šypsodamasi sako muziejaus vadovė.
Šeimų diena, kuri jau antrus metus rengiama paskutinį mėnesio šeštadienį, Geležinkelių muziejui atnešė sėkmę „Šeimai palankios vietos“ kategorijoje. Tą dieną šeimoms siūlomos įvairios edukacinės programos. Lapkričio pabaigoje vaikučiai su tėveliais gamino žaisliukus, atvirlaiškius, nes artėja Kalėdos, o gruodį muziejus kviečia jas švęsti kartu.
„Mes bendradarbiaujame su daugeliu mokyklų, ir vienos iš jų – Lentvario pradinės mokyklos – moksleiviai mums kasmet paruošia po kalėdinį spektaklį, kurį ir galėsite pamatyti“, – sako V. Lapėnienė. Tačiau šie renginiai itin populiarūs, todėl registruotis ji pataria iš anksto.
Išsami informacija apie muziejaus renginius – „Lietuvos geležinkelių“ interneto svetainėje www.litrail.lt ir „Facebook“ tinkle facebook.com/gelezinkeliu.muziejus.
KALĖDOS MUZIEJUJE
Kalėdinis renginys šeimoms Geležinkelių muziejuje gruodžio 13 dieną.
FAKTAI
„Lietuvos geležinkelių“ Geležinkelių muziejus įkurtas 1966 metais. Nuo 2011-ųjų vasaros jis veikia istorinio Vilniaus geležinkelio stoties pastato (1861 metai) antrajame aukšte.
Muziejuje yra trys salės – ekspozicijų, parodų ir renginių, edukacinė (maketų). Nuo 2014 metų veikia Lauko ekspozicija.
Muziejaus salėse – apie 900, o saugyklose – per 10 tūkst. vertingų eksponatų.
Per dešimt 2014 metų mėnesių muziejuje apsilankė beveik 16 tūkst. lankytojų. Iš jų 8 tūkst. dalyvavo muziejuje organizuotose ekskursijose.
2014 metais Geležinkelių muziejus pelnė „Šeimai palankios vietos“ nominaciją.
Geležinkelių muziejus 2014 metais Vilniaus miesto svečių išrinktas svetingiausiu muziejumi Vilniaus mieste!
Kalėdinis renginys šeimoms Geležinkelių muziejuje gruodžio 13 dieną
