Trys dienos – gal kiek mažoka šiai žavingai kelionei traukiniu Viduržemio jūros pakrante nuo Monpeljė iki Romos. Savaitė būtų pats tas. Tačiau pasivaikščioti po žavingus Žydrosios pakrantės ir Italijos miestelius turime kiek mažiau laiko, tad paskubėkime.
Akimirkos žavesys
„Visi keliai veda į Romą“ – tai pats tikriausias melas. Keliai, kurie iš tiesų veda į Romą, nėra tokie jau vaizdingi. Be to, kartais atrodo, kad jie niekada nesibaigs... Lėktuvas – neką geresnis pasirinkimas. Tad maloniausia (o ir pigiausia) – važiuoti traukiniu.
Roma – viena civilizuočiausių ir jausmingiausių Europos sostinių. Tad ir keliauti į ją dera nostalgiškų prisiminimų keliančia susisiekimo priemone. Be to, kelionė traukiniu Viduržemio jūros pakrante tiesiog negali nuvilti. Jums teliks patogiai atsilošti kėdėje ir gerti į save pro šalį lekiančius vaizdus.
Žinoma, skeptikai sakytų, kad keliaujant traukiniu visada rizikuoji, jog jo tvarkaraštis neatitiks tavojo ir detaliai planuoti atostogų net neverta. Pasikliauti galima tik šia akimirka. Bet juk tai suteikia kelionei savotiško žavesio.
Europos elito maršrutas
Pirmoji diena. Lunelio stotis netoli Monpeljė. Kaip ir dauguma Prancūzijos traukinių stočių, Lunelis primena didingą senovinį bastioną. Ankstų rytą daugybė žmonių skuba į mokslus ar darbą. Maža mergytė lipa į traukinį rankose laikydama didelį narvą su dviem žiurkėmis. Taip norisi paklausti, kur ji keliauja, tačiau žmonės traukiniuose nesikalba su nepažįstamaisiais...
Traukinys aplenkia Camargue ir Etang de Berre ir įvažiuoja į Marselio St Charles stotį. Praeityje šioje vietoje galėjai pažinti ir kitą Prancūzijos kasdienybės pusę: čia trainiodavosi alkoholikai, išmaldos prašytojai, jų šunys, prostitutės, narkomanai ir bepročiai. Šiandien stotis renovuota ir atnaujinta metalo bei stiklo konstrukcijomis. Čia pilna greitojo maisto užkandinių, kioskų, kuriuose galima rasti visa, ko tik širdis geidžia. Ši vieta jau mažai kuo skiriasi nuo kitų didelių ir modernių traukinių stočių.
Laiko nedaug. Iš viršaus žvilgtelėti į vieną seniausių ir audringiausių Prancūzijos miestų – Marselį – lieka vos 19 minučių. Jis nutviekstas saulės. 12.59 val. traukinys pajuda iš stoties į Nicą. Netrukus jis jau rieda pakrante. Kadaise ši kelionė buvo įkandama tik Europos elitui...
Netrukus po to, kai 1860-aisiais visuomenei buvo pristatytas šis maršrutas, traukiniu važiavo caras Aleksandras III, po jo sekė Napoleonas III, Belgijos karalius Leopoldas, o vėliau šiai pagundai neatsispyrė ir Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija. Pastaroji į kelionę leidosi su 60 žmonių palyda ir asmeniniu virėju.
Šiandien traukinio keleiviai dažniausiai užkandžiauja savo sumuštiniais, tačiau pro langą jie mato lygiai tuos pačius vaizdus, kokiais monarchai žavėjosi prieš kelis šimtus metų. Uolos nyra tiesiai į saulės nutviekstą jūrą. Šen bei ten išsibarstę paplūdimiai ir nedidelės įlankėlės.
Senoji Nica
Kažkur netoli Tulono traukinys priverstas sustoti valandai. Vėliau – dviem. Žmonės nerimauja. Prancūzams patinka preciziškumas. Po dviejų valandų ir devynių minučių traukinys vėl pajuda. Tačiau atgal... „Nuostabu! – sušunka moteris į telefono ragelį. – Dabar mes riedame atgal!“ O tada vėl sustojame. Vagone pasirodo geležinkelio kompanijos atstovas. Po keliolikos minučių vėl riedame bėgiais.
Priekyje matyti Nicos stotis. Ji – tirštutėlė žmonių. Nuo stoties iki Anglų promenados – nemenkas kelio galas. Kai jau atrodo, kad jis niekada nesibaigs, staiga išnyra Angelų paplūdimys (Bay of Angels). Nuovargis tiesiog išgaruoja. Kiek akys užmato – tik jūra ir žydras dangus. Už nugaros – kalnai, palmės ir didingi gelsvi Nicos pastatai, daugiausia viešbučiai. Viename jų tikrai verta apsistoti. Pavyzdžiui, „Palais de la Mediterranee“ vilioja akį didingu art deco stiliaus fasadu. Iš viešbučio balkono matyti promenada ir jūra.
Vartai į Italiją
Nuostabus antrosios dienos rytas prasideda trumpute ekskursija po gėlių turgų. Vėliau – kelionė autobusu į Sezano muziejų. O tada vėl ateina metas skubėti į traukinį. Visai netoli Italija. Ir vėl norisi valandų valandas pasakoti apie pro šalį lekiančius kerinčius vaizdus: uolos, jūra, dangus... rojus. Nieko keisto, kad pasaulio turtingieji traukia į šiuos kraštus ir lieka čia amžiams. Beje, jų buvimas čia visai netrikdo. Vilos, sodai, išsikvepinę ir elegantiškais drabužiais vilkintys senjorai – čia tai kasdienybė.
Ventimiljos stotyje Rivjeros blizgesys išblėsta. Ši vieta, esanti prie pat vartų į Italiją, rodos, prarado gyvenimo džiaugsmą. Stoties pastatai – apgriuvę, čia parduodami sumuštiniai – beskoniai, darbuotojai – abejingi. Traukinys, į kurį tenka persėsti, taip pat ne pats patogiausias: durys neužsidaro, o langai neatsidaro...
Ir vis dėlto tai Italija! Traukinys įvažiuoja į tunelį. Ligurijos regione tunelių – daugybė. Galiausiai pasiekiame Genują. Čia pajuntame, ką reiškia didžiajame Europos uoste tvyranti suirutė ir chaosas: gigantiški kranai, galybė sandėlių, konteinerių su prekėmis, didžiuliai laivai.
Iš Genujos keliaujame į Toskaną. Pro langus atsiveria šio dangiškojo Italijos regiono slėniai. Toliau – Piza. Išlipame iš traukinio, į patikimas rankas atiduodame savo krepšius ir keliaujame pavaikštinėti po miestą. Dabar 19.25, o dauguma muziejų užsidaro 20 val. Spėjame žvilgtelėti į katedros vidų ir apžiūrėti dar keletą žavingų objektų. Ir vėl metas ieškoti traukinio. Belieka tik priminti sau, kad vaikštome tarp didingiausių viduramžių pastatų visoje Italijoje, ir vertinti akimirkos žavesį.
Malonioji Roma
Taip, norint pasiekti Italijos sostinę Romą, visada tenka šiek tiek pasikankinti. Iš geležinkelio stoties keliaujame į metro. Čia atrodo, kad laikas būtų atsisukęs mažiausiai 1600 metų atgal. Tuneliai ir perėjos – tamsios, purvinos, dvokiančios... Be to, čia gana painu.
Vis dėlto galiausiai atsiduriame prie garsiųjų Ispanijos laiptų. Einame Via Condotti ir, kaip kadaise Baironas, Hemingvėjus ar princas Filipas, pasukame į siaurutę gatvelę, ieškodami „Anglijos“ viešbučio. Jis primena tikrą džentelmenų klubą. Atrodo, kiekvienas viešbučio darbuotojas pasirengęs padėti mums įgyvendinti savąją svajonę – tokia priešingybė tylai traukinio vagone. Ką gi, pradėkime nuo aperityvo. Roma bus mūsų visas dvi dienas. Ar gali būti kas geresnio?..
Keliautojo atmintinė
Kelionės atstumas: 1126 km.
Trukmė: apie tris dienas. Dar geriau – savaitė, ilgėliau stabtelint Marselyje, Nicoje, La Specijoje ir Pizoje.
Kaina: kelionė į vieną pusę iš Marselio į Romą kainuoja £89.50 keliaujant „Rail Europe“.
Tačiau geriausia keliauti niekur neskubant. Tad galima pasirinkti kelionių agentūrų sudarytus maršrutus su nakvynėmis jaukiuose ir stilinguose viešbučiuose. Tokia kelionė su atgaliniu bilietu kainuotų apie £1300. Žinoma, kainos skirtingose agentūrose gali skirtis.
Maistas: geriau nevalgykite traukinio restorane Prancūzijoje ir Italijoje. Pietaukite miesteliuose. Tai – taip pat nepakartojama patirtis.
Laikas: geriausia į šią kelionę leistis balandžio–spalio mėnesiais. Ir pasistenkite, kad jūsų lagamine būtų kuo mažiau daiktų.
